Meldžiantis vyksta tikri stebuklai » Savęs Pažinimas

Meldžiantis vyksta tikri stebuklai

Sunkumų gyvenime tikriausiai nepavyko išvengti ir jums pačiai?
Tiesa ta, kad nuo gimimo mano siela pasirinko išeiti šiurkštaus elgesio mokyklą. Esu patyrusi labai daug: žinau, ką reiškia jaustis vienišai, atstumtai, ką išgyvena paliktos besilaukiančios moterys ar onkologiniai ligoniai, ką patiria žmogžudystei save pasmerkęs žmogus... Žinau, mano dvasia ekstremalų kelią pasirinko tam, kad išsivaduočiau iš visų netikusių nuostatų, kurias atsinešiau į šį gyvenimą. Taip pat žinau, ką reiškia besąlygiška meilė.
Visgi patirtis parodė, kad kančia tikrai nebūtina norint pabudinti savo sąmonę ir patirti visa apimančią meilę. Mumyse yra daug įvairių energijų, kai kurias jų turime išgryninti. To nebūtina daryti per kančią – galime per gyvenimą žingsniuoti su daina, o nekentėdami. Kiekvieną akimirką mūsų sąmonė renkasi. Net tada, kai mums atrodo, kad nieko nesirenkame. Kai man suėjo 43-eji, aiškiai žinojau, kokia mano užduotis ir kodėl esu siųsta į Žemę. Dabar galiu padėti kiekvienam žmogui jau vien todėl, kad gėriai žinau, ką jis jaučia.
Kas vyksta, kai pasukame ne tuo gyvenimo keliu, kuriuo turėtume eiti?
Pasukus tuo keliu kuriuo siela nenori eiti, mus iš vidaus tarsi kas pradeda graužti – išauga begalinis kaltės jausmas. Tada sąmoningai norime save nubausti. Tokiais atvejais suprantame save išdavę. Pradeda veikti savęs naikinimo programa „Niekam tikęs“. Ji tarsi įrašo mūsų pasąmonėje. Baisiausia, kai šią programą iš savo mamos „nuskaito“ dar negimęs kūdikis. Besilaukiančiai moteriai ypač svarbu teikiamai mąstyti, gerai save vertinti, nes kai mama save vertins, tokią nuomonę apie save susiformuos ir vaikelis.
Ligos mus užklumpa taip pat neatsitiktinai?
Kai ateina laikas, kai siela turi pabusti, pradeda dėtis įvairiausi dalykai. Žmogų gali užklupti ligos, kankinti nepaaiškinami skausmai. Pastaruoju atveju daugelis dažnai griebiasi vaistų. O reikėtų tiesiog atsisėsti ir padėkoti savo kūnui už siunčiamus signalus, taip pat savo dvasiai, jei tikime, kad tokia egzistuoja.
Kai neimame savęs tobulinimo keliu, kenčiame. Tačiau ir tada galime išsigelbėti. Kiekvienas mums siunčiamas įvykis, situacija – tarsi egzaminas, kurį turime išlaikyti. Visi į šį gyvenimą ateinama išmokti besąlygiškai mylėti. Vieniems tai pavyksta lengviau ir greičiau, kiti turi pereiti ilga kančių kelią.
Aš pati tik vėliau supratau, kad geriausi mano mokytojai – tie, kurie suvaidino gyvenime piktų žmonių vaidmenis, Prievarta mums reikalinga tam. Kad išmoktume save apginti, kad išsilaisvintume iš mumyse tūnančio vergo, imtume labiau savimi pasitikėti.
Tikriausiai neneigsite, kad turime rūpintis ir savo fiziniu kūnu?
Žinoma, juo privalome pasirūpinti kiekvienas. Dažnai kliento klausiu: „Kaip elgiesi su savo kūnu? Kokie tavo įpročiai? Ar tikrai darai tik tai, kas tavo kūnui yra naudinga?“ Negalime kažin kokiu būdu alinti savo kūno (netinkamu maistu, žalingais įpročiais ir kitaip), nes jis – Dievo kūrinys. Turime su juo elgtis pagarbiai.
Taip pat labai svarbu pripažinti, kad mūsų kūnas tiesiogiai susijęs su siela. Siela turi meilės dvasią, o kūnas – gyvybės energiją. Ir visa tai yra viena. Kadangi dažnai protas kankina sielą, turime kontroliuoti mintis, emocijas, sąmoningumą. Prisiminkime savo emocijų centrą – širdį, kurioje yra įrašytos visos mūsų patirtos emocijos. Kai žmogus pradeda sąmoningai keistis, pokyčiai vyksta jo širdyje. Širdies skausmai susiję su sielos transformacija. Tiesa, kai keitiesi pats, norisi, kad keistųsi ir aplinkiniai. Tačiau šį norą reikia sustabdyti ir kitą priimti kaip dalelę savęs. O kai būna labai sunku. Visada reikėtų prisiminti, jog šioje Žemėje gyvename tam, kad esame kažkam tikrai labai reikalingi.


Straipsnis paimtas iš žurnalo „Ji“ Nr.37
2010 09 19-09 19

Dalintis Facebook
1 2
Atgal     Pirmyn
Tu esi neregistruotas šioje svetainėja
Prašome užsiregistruoti arba prisijungtit


Į viršų