Daugelis iš mūsų santykius įsivaizduojame kaip žaidimą pokeriu. Darome visą įmanoma, kad tapti stipresniu už kitą, o jei nepavyksta, ̶ blefuojame ir apsimetame, kad savo rankose laikome kortas, kurių iš tikrųjų nėra. Mes meluojame, mes apgaudinėjame. Tai tipinis šių laikų santykių modelis. Tačiau yra ir kitas modelis, aprašytas T. Kenijon‘o knygoje „Manuskriptas“ – tai Šventasis ryšys. Atleiskite už tiesmukiškumą, bet Šventasis ryšys skirtas ne kiekvienam, nes jis reikalauja visiško atvirumo tiek su pačiu savimi, tiek su partneriu. Priešingai nei tipiniuose santykiuose, kuomet slepiame nuo partnerio savo kortas, šiuo atveju jas visas išklojame ant stalo, ryškioje sąmoningumo šviesoje, kad mūsų partneris galėtų pamatyti: visas mūsų viltis, baimes, aistras, smulkmeniškumą ir pavydo kupinas mintis. Jis/ji turi pasielgti taip pat. Deja šis modelis nesuveiks, jei turime pasiruošę užpakalines duris, pro kurias ketiname mentaliai pasprukti, taip pat jis neveiksmingas, jei abu partneriai ne iki galo sąžiningi vienas su kitu. Radikalus sąžiningumas sužadina santykių alchemiją. Daugeliui, net ir tiems, kas studijuoja vidinę alchemiją, santykių alchemijos terminas gali būti nežinomas, kadangi intymių santykių dinamika gana retai nagrinėjama pagrindiniuose alchemijos šaltiniuose (jų yra keturi: egipto, dao, jogos ir budistinė tantros). Trumpai paaiškinsiu, kas yra santykių alchemija. Kaip ir visi alchemijos tipai, šis yra susijęs su vienos formos transformacija į kitą. Šiuo atveju forma yra vidinė tarp dviejų žmonių nusistovėjusi santykių dinamika. Su laiku, žmonės linkę įsisukti į uždarą ratą. Gyvybingumas, buvęs santykių pradžioje išnyksta, o partneriai daugiau ar mažiau praranda sąmoningumą. Dėja tam, kad santykiai išliktų gyvybingi ir sąmoningi, reikalingos nuolatinės pastangos ir budrumas. Dauguma santykių išyra pusiaukelėje, nes partneriai arba nenori, arba negali dėti pastangas, reikalingas santykių išsaugojimui. Su laiku, naujų akimirkų patyrimą santykiuose pakeičia tam tikra pilkuma – tai, kas anksčiau sukeldavo susižavėjimą, dabar sukelia nuobodulį. Dar blogiau, nusistato psichologinė ir emocinė letargija, kai abu partneriai pasiduoda bukiems pasąmonės efektams. Nesąmoningumas – tai laidotuvių varpas psicholginiam sąmoningumui ir atvirumui. Reikia paminėti, kad toks nesąmoningumas neigiamai įtakoja ir dvasinį žmogaus gyvenimą. Todėl santykiuose svarbiausia pakeisti tarpusavio ryšį. Santykių alchemijai, kaip ir kitoms alchemijos rūšims, reikia indo, kuriame vyktų reakcija. Šiuo atveju indas yra saugumo jausmas ir pagarba vienas kitam, kaip transformacijos terpė. Jei santykiuose nėra pagarbos ir atvirumo, alchemija neįvyks. Pradžioje siūlyčiau sąžiningai išnagrinėti santykius su dabartiniu partneriu. Ar jaučiatės juose saugūs ir gerbiami? Jei ne, veltui leisite laiką bandydami eksperimentuoti. Siūlyčiau susikoncentruoti į praktikas aprašytas „Manuskripte“, skirtas atlikti savarankiškai. Tačiau, jei vis dėl to nutarsite išbandyti santykių alchemiją, pasikalbėkite su partneriu apie nesaugumo jausmą ir nepagarbą, kurią jaučiate. Apibendrinkime. Turime du alchemijos elementus: tai, ką transformuosime (t.y. įprastinį santykių modelį) ir indą, kuriame vyks transformacija (arba saugumo jausmas santykiuose). Trečias elementas – energija, reikalinga reakcijos vykdymui. Kaip taisyklė, santykiuose egzistuoja daug energijos, pasireiškiančios neurotinių elgesio, vilčių, baimių, geismų ir norų schemų pavidalu. Mūsų psichologinis „aš“ labai panašus į kardą, pagamintą iš plieno lidinio. Šis kardas buvo nukaltas įkaitintoje mūsų vaikystės kalvėje, sufomuotas ankstyvųjų išgyvenimų spaudimo. Ryšiai tarp mūsų sąmonės elementų formuojasi ankstyvuoju gyvenimo periodu. Kaip ir plieno atveju, tai vyksta labai aukštoje temperatūroje ir spaudime. Kai kurie iš mūsų buvome auginami valdingų, priešiškų ar tiesiog mūsų asmenybę naikinančių tėvų. Kiti priešingai, augome savarankiškai, be palaikymo ir vadovavimo. Visi vaikų ir suagusiųjų santykiai kuriami tarp šių dviejų kraštutinumų. Spaudimas, patirtas vaikystėje įvairuoja, taip pat kaip ir iš jo išeinantys psichologiniai lydiniai – šių pergyvenimų rezultatai. Asmenybės ugdymo grupėse dažnai diskutuojama apie vaiką, esantį kiekvieno iš mūsų viduje ir ryšio su juo atkūrimą. Tokio ryšio atkūrimas laikomas vertybe, tačiau pats procesas toli gražu ne visada yra malonus. Šiuolaikinė kultūra prisilaiko mito, kad vaikystė tai – nekaltybės laikotarpis. Laikas, kai viskas gražu ir teisinga. Kai kurie vaikai taip ir gyvena. Likusioji dauguma – ne. Menu atvejį iš praeities, kuris vyko vieno mano pažįstamo kolegos psichoterapeuto namuose. Didžioji svečių dauguma buvo praktikuojantys psichoterapeutai, psichologai, psichiatrai ir socialiniai darbuotojai. Sėdėjau ant sofos, gėriau arbatą ir staiga pamačiau tokį vaizdą. Vienas iš vakarėlyje dalyvavusių psichoterapeutų atėjo su sunūmi ir jo geriausiu draugu. Berniukai žaidė kažkokį žaidimą, garbingai užleisdami vienas kitam ėjimą, nesukčiavo ir, akimirką atrodė, kad juos gaubia draugystės aura. Atėjęs berniuko tėvas paklausė, ar jiems nieko netrūksta bei išeidamas iš kambario patapšnojo savo sūnui ir jo draugui per petį. Akimirksniu sūnaus akyse pasirodė siaubas ir jis trenkė savo geriausiam draugui į veidą. Tai buvo išraiška vaikiško įsiučio, kuris nenorėjo dalintis tėvo meile net su geriausiu draugu. Tokia pavydo forma yra būdinga aukštesniems žinduoliams, o mes viso labo esame tik žinduoliai. Nesvarbu koks mūsų dvasingumo lygis, visą likusį savo gyvenimą turėsime žinduolių savybes. Vidinis vaiko pasaulis labai skiriasi nuo to, kurį įsivaizduoja suaugę. Vaiko psichologija formuojasi pagal tai, kaip jis susitvarko su pavojais ir galimybėmis iškylančiomis jo gyvenime. Tam tikra prasme nesvarbu ar kyla grėsmė vaiko gyvybei pvz. psichiškai nestabilūs tėvai, ar vyksta nekalti dalykai pvz. partnerio pasirinkimas į išleistuvių vakarą – šie įvykiai gali palikti pėdsaką, kuris įtakos žmogų ir brandžiame amžiuje. Dideli ir maži sprendimai sukelia psichologinį spaudimą ir karštį. Juose sudėtinės asmenybės lidinio dalys arba sulimpa kartu arba išdega. Kai pasiekiame brandą, mūsų asmenybės lidinys susiformuoja ir asmenybės kardas sustingsta įgavęs tam tikrą formą. Vieni, išeiname iš vaikystės kalvės aštriais kampais, kiti – bukais, kai kurie aiškiai suvokiame savo ribas, kiti, atrodo, nesuvokiame nieko. Plienui yra būdinga savybė po nukalimo išlaikyti savo formą. Norėdami pakeisti plieno lidinio formą turime padidinti temperatūrą iki aukščiausios, kurioje lidinys buvo nulietas. Santykių alchemijoje į įkaitintą krosnį mes sugrįžtame savo noru. Karštis, kylantis tarp dviejų žmonių, kai jų neurozės liečiasi ir trinasi viena į kitą, gali tapti labai stipriu. Jei abu partneriai randa savyje jėgų būti radikaliai sąžiningais su pačiais savimi ir vienas su kitu, tomis deginančiomis akimirkomis jų psichologiniai lydiniai keičia savo formą. Tuomet į jų tarpusavio santykius ateina gyvybingumas, palaikomas psichologinės tiesos. Keblumas slypi tame, kad daugelis iš mūsų pasirengę bet kam, kad tik išvengti šio psichologinio karščio. Kai tampa nepatogu, daugelis iš mūsų nusprendžiame bėgti kuo toliau. Daugeliui, tai tiesiogine prasme reiškia susirinkti daiktus ir išsinešdinti iš miesto, arba bent iš akių. Kiti fiziškai pasilieka vietoje, tačiau emocine prasme išnyksta. Tampame automatinėmis mašinomis – judame ir kalbame kaip įprasta, tačiau iš tiesų, – pasislepiame labai giliai savo viduje. Vieni jausmus slopina alkoholio ar narkotikų pagalba. Kiti, tam pačiam tiklsui naudoja televizorių. Mes, žmonės, esame labai sumanūs, surandame daugybę būdų leidžainčių išvengti tiesos. Ir tokių būdų yra labai daug, bet manau, mano mintį supratote. Klausimas: o ką darote jūs, kai tampa psichologiškai labai karšta? Ką darote jūs kai rizikuojate pajausti kažką, ko jums nesinorėtų pajausti? Tiems, kas yra santykių alchemijoje, tokie jausmai yra kvietimas būti, pasilikti. Tai laikas, kai reikia būti radikaliai sąžiningu. Laikas abiems partneriams išreikšti vienas kitam savo tikrus jausmus, kokie gėdingi ar baisūs jie bebūtų. Savo tiesos išsakymas vienas kitam į santykių dinamiką įneša gyvybės elementus. Psichologinis atvirumas priveda prie psichologinio supratimo. Su supratimu ateina suvokimas, atėjus suvokimui, gali įvykti permainos. Šis straipsnis vargu ar gali bųti santykių alchemijosgidu. Aš traktuoju jį labiau kaip perspėjimą, apie kurį užsimenama knygoje „Manuskriptas“. Knygoje tai vadinama „skrydžio trukdžiais“. Skamba egzotiškai, ar ne? Tačiau tai nėra taip egzotiška, kai tas trikdis yra prieš jūsų akis. Tai visiškai neegzotiška kai jaučiame, kad santykių žaizdras tampa toks karštas, kad atrodo tuoj ištirpsime (psichologiškai aišku). Reikia drąsos ir ištvermės pasilikti lydymo krosnyje, kai karštis lydo mūsų stabilų savęs suvokimą. Retai, kam norisi atrodyti kvailiu, išsigandusiu, smulkmenišku ar pavydžiu, todėl dažnai naudojame rimtas priemones, siekdami nuslėpti jausmus nuo savęs pačių ir aplinkinių. Šventoje sąjungoje neigiamos savybės būtinai iškils į paviršių, kaip purvas, kuris iškyla iš statinės dugno suplakus. Tai nereiškia, kad „kažką darote“ (šventą sąjungą) neteisingai. Priešingai. Alchemijos jėga išstumia į paviršių ir pašalina šlakus. Įdomu stebėti, kai tai vyksta su jūsų partneriu, tačiau tampa košmaru, kai šlakai kyla jumyse. Šventa sąjunga todėl ir vadinama šventa, nes tai iš tikrųjų šventas gyvenimo būdas. Žodžio „šventas“ šaknis (angl. holy) reiškia daryti vientisu (angl. to make whole). Kai darome kažką, kas sukuria vientisumą (šiuo atveju psichologinį vientisumą), mes atliekame šventą veiksmą arba aktą. Abipusio saugumo, sąžiningumo ir pagarbos žaizdre galima nulydyti naująjį savo„aš“. Jis bus psichologiškai sąžiningesnis, sąmoningesnis ir laisvesnis, nei tas kuris buvo prieš įeinant į santykių žaizdrą. Šis „aš“ kaip feniksas prisikėlęs iš savo pelenų, turi savo sparnus. Jis gali skristi į tokius tolius, apie kuriuos anksčiau galėjo tik svajoti. Čia egzisuoja misterija ir paslaptys, laukiančios tų, kurie bus pakankamai drąsūs pasinerti į savo ir savo partnerių gelmes. Kaip jau minėjau, tai tinka ne kiekvienam. Ar esate tinkamas kandidatas šiam žygiui? Pabandykite tai išjausti savo siela ir širdimi. Jei pasirįžote žengti alchemijos keliu, niekas jums nenurodys taisyklių, nes šiame kelyje beveik nėra lydinčiųjų. Dvasingumo kelias tradiciškai yra vienatvės kelias. Ir nors laikas nuo laiko vienatvė reikalinga ir tiems, kas yra šventoje sąjungoje, dabar ji išgyvenama kitaip. Jie sutinka kartu eiti takeliu į dieviškumą, vienas šalia kito, per rojų ir pragarą, per spindinčias viršukalnes, kur viskas aplink yra skaidru ir aišku, ir per tamsias žemumas psichologinės mirties, kur sunku net įžvelgti kur link žengti sekantį žingsnį. Iš neregimos tamsos, pradeda kilti stipri pirmapradė jėga. Bet tam, kad ji galėtų įgyvendinti savo pačią švenčiausią užduotį, turime laikytis trijų sąlygų – „šventos trejybės“ – abipusis saugumas, psichologinis sąžiningumas ir pagarba mylimajam/mylimajai. Linkiu saugios kelionės! T. Kenijon.
Laisvas vertimas iš rusų kalbos pagalwww.ori.lt
Sonata

---