Dėkoju Tau, Žmogau,

Už tai, kad pažadinai nikotino dūmais.

Nėra nei pykčio man, nėra nei noro man Tave aprėkti

Dūmai manyje tik atjautą ir empatiją pažadino...

Pabudau su mintimi: "Kodėl, Žmogau, Tu taip elgiesi? Kas verčia, Tave Žmogau, anksti ryte save taip nuodyti? Kodėl save ir visus kaimynus dūmais maitini? Ką padarei Tu tokio, ko negali Tu sau atleisti?

Kokią nuotaiką Tau suteikia cigarečių dūmai?

Kokias mintis, jausmus pažadina jie Tavyje?

Kur rūkymas veda Tave?

Meilę ar neapykantą Tavyje dūmas sustiprina?

Vėliau pagalvojau: "Dėl ko visa tai atėjo į mano gyvenimą?

Kas paslėpta yra manyje,

kaip ir tame žmoguje iš balkono,

Kuris neapgalvotai žaloja save?"

Ir supratau:

"Tai ta pati kolektyvinių įsitikinimų programa, kuri yra visų pasąmonėje.

Ji įdiegia žmonėms savęs smerkimą, teisimą, savęs lyginimą, tuo pačiu nepasitenkinimą iššaukdama,

Netikėjimą savimi ir neapykantą sau žadindama.

Įjungia susinaikinimo programą.

Kiekvieno smegenyse ji yra.

Manipuliuoja žmogaus sąmone per įpročius ir norus.

Ir žmogus kaip paklusnus vergas,

žalingu maistu kemša save,

Nuodija kūną nikotinu, alkoholiu.

Nuodijasi narkotikais ir nepasitenkinimu gyvenimu,

Pavydu ir pykčiu ant paties savęs

Už baimes, silpnumą ir bevališkumą.

Taip kiekvieną akimirką jis kenkia sau visu tuo, bet intelektas jo viskuo kaltina kitus.

Tačiau argi pasirinkimą žudyti save ar ne, kažkas kitas Tavo viduje sprendžia?

Kam dėmesį Tu atiduodi?

Kuo kas akimirką save tu maitini?

Ar Savo gyvenimą mirčiai pasiimti Tu siūlai?

Gyvenimas nuvertintas.

Jis išeina su cigaretės dūmu, su būties beprasmiškumu.

Nuo teisiančių minčių jis išeina amžiams.

IR TO, ŽMOGAU, ATLEISTI SAU TU NEGALI.

Kankini save ir kerštauji sau neapgalvotai

SUSTOK! Juk Tu esi Žmogus, savyje nešantis Šviesą-Meilę-Absoliuto sąmonę.

Tegul intelektas netiki tuo ir rėkia:

"To negali būti!

Nes negali to būti!"

Bet tu juk gyvas, Žmogau!

Juk dabar tu kvėpuoji, o tai reiškia Gyvenimo ir Meilės Dvasia,

į Tave per kvėpavimą beldžias!

Išgirski savo kvėpavimą

Ir suprask, kad Tau seniai atleista,

Kitaip juk net nebūtum gimęs.

Turi Tu kūną, o jame yra kibirkštis,
Šviesa - vadinama Absoliuto samone - yra mumyse. O tai reiškia nuo pat pradžių esi mylimas. Ir Tavo esmė, o Žmogau, yra Gyvenimas-Meilė...
Leja Meilė
verte-
Dovile

---