Mokytojau, - kartą paklausė mokinys, - kodėl gyvenime yra sunkumai, kurie trukdo pasiekti tikslą, nukreipia į šoną nuo pasirinkto kelio ir priverčia mus pasijusti silpnais?
- Tai, ką tu vadini sunkumais, - atsakė Mokytojas, - iš tikrųjų yra tavo tikslo dalis. Nustok su jais kovoti. Tiesiog turėk juos omenyje, kai rinksies savo kelią.
Įsivaizduok, kad šaudai iš lanko. Taikinys toli, ir tu jo nematai, nes ant žemės nusileido rūkas. Argi tu kovosi su rūku? Ne, tu palauksi, kol rūkas išsisklaidys.
Tada pamatysi taikinį, bet pakils vėjas ir nuneš strėles į šoną. Argi tu kovosi su vėju? Ne, tu tiesiog nustatysi jo kryptį ir paleisi strėlę, atsižvelgdamas į tai.
Tavo lankas sunkus ir kietas, ir tau neužtenka jėgų įtempti stygą. Argi tu kovosi su lanku? Ne, tu treniruosi raumenis, kaskart vis stipriau įtempdamas lanko stygą.
- Bet juk yra žmonės, kurie šaudo iš lengvo ir lankstaus lanko saulėtą, nevėjuotą dieną, - ištarė mokinys su nuoskauda. - Kodėl gi tik mano bandymai sulaukia tiek daug kliūčių? Nejaugi gyvenimas priešinasi mano judėjimui į priekį?
- Niekada nesižvalgyk į kitus, - nusišypsojo Mokytojas. - Kiekvienam savo lankas, savo taikinys ir savo laikas paleisti strėlę. Vienų tikslas - taiklus pataikymas, kitų - galimybė išmokti valdyti lanką.
Mokytojas pasilenkė prie mokinio ir tyliai pridūrė:
- O dabar atversiu tau didelę paslaptį.. Rūkas nenusileidžia ant žemės tam, kad sutrukdytų tavo bandymams paleisti strėlę, vėjas nepakyla tam, kad nuneštų strėlę į šoną, o lankas padarytas sunkus ne tam, kad tu pasijustum silpnas. Visa tai tiesiog yra
...........

из инета

---