Pavydime gražioms moterims? Paverskime pavydą įkvėpimu
Опубликовал: Ajjana, 27-03-2012, 19:29, литовский / Любовь,секс, 9 238
Tarptautinės moterų dienos proga, noriu šiek tiek kitaip pažiūrėti į šią šventę, iškelti ne tokią malonią moterų tarpusavio bendravimo dalelę – pavydą. Šiandien kiekvieną iš Jūsų kviečiu pabūti atvirai su pačia savimi ir prisiminti tas akimirkas, kai gražiai moteriai praėjus gatve, žiūrime pavymui ir bandome bent prie ko nors „prikibti“, kad pasijaustume geriau arba, kai mūsų kolegei darbe sekasi geriau nei mums, bandome ieškoti jos „silpnųjų vietų“ arba apskritai ignoruojame…..Kodėl? Nes nesijaučiame pakankamai gražios, vertos dėmesio, nes vaikystėje nebuvo šalia žmogaus, kuris kartotų, jog esame gražiausios, protingiausios tik dėl to, kad esame.
Kartą dalyvavau vienuose mokymuose, kur mergina iš Švedijos pasakojo apie universitetą, kuriame dirbo. Ji pasidalino pasakojimu, apie kartu su ja dirbančias gražias moteris, kurios sulaukdavo daugybės vyrų dėmesio, tačiau būtinai būdavo „atstumtosiomis“ ne taip dosniai grožiu apdovanotų moterų kompanijoj. Ir čia prisiminiau vienos rusų grupės dainos žodžius „todėl, kad negalima būti tokia gražia“….
Tęsiant pavydo tarp moterų temą, pacituosiu K. Randolph straipsnį “Pavydite gražioms moterims? Paverskite pavydą įkvėpimu” (angl. „Jealous of Pretty Women? Turn Your Envy into Inspiration“).
Kitos moterys gali būti gražios, jei jos ne per gražios. Moteris gali būti graži, tačiau jeigu ji protinga, organizuota, ir dar puiki mama? Pamirškite apie tai. Mes apkalbinėjame ją ir slaptai mėgaujamės jos „paslydimais“. Mes svyruojame tarp noro būti ja ir, taip, tarp neapykantos jai.
Prisimenu draugę iš koledžo, beprotiškai gražią moterį, kuriai pavydėjo daugybė merginų. (Būsiu lėkštai atvira ir pasidalinsiu kaip buvau jos įbauginta, kai pirmą kartą susitikome). Kuom ji nusikalto? Ji leido savo grožiui spindėti: ji buvo gražiai pasidažiusi, sušukuotais plaukais ir stilingai apsirengusi. Jai negirdint merginos šnabždėjosi apie jos grožį „bet ji per daug prisidažiusi“. Lyg tai būtų jos grožio priežastis.
Ši konkurencija, poreikis vertinti – ar aš graži? ar simpatiška? ar labai simpatiška? – sulaiko nuo pagarbos mūsų unikaliam grožiui. Sutrypia mūsų individualumą. Vietoj to, kad mėgautis savo grožiu ir bandyti būti geriausia versija savęs pačios, elgiamės kaip pradinukės, kurios visos vienodai apsirengusios, vienodai kalba, vienodai atrodo. Pavydas darbe.
Jei tikime, kad kitos moterys sumažina mūsų grožį ar esame priklausomos nuo buvimo „gražiausia“ moterimi kambaryje, niekada nesijausime pakankamai geros. Vietoj to, kad susidraugauti su kitomis moterimis, ar švęsti jų sėkmę, mes matome jas kaip priešes ir darome viską, kad jas parblokšti.
Šiandien galvoju apie tai, kaip ilgą laiko tarpą bandžiau būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Arba geresne nei esu. Džiaugtis tuom, kas man duota? Savo unikaliu grožiu, kūnų, asmenybe? Ne. Kai buvau paaugle berniuko kūnu, norėjau turėti krūtis ir klubus kaip mano draugių. Kai tapau mama su krūtine ir klubais – svajojau vėl tapti paaugle. Kai persikrausčiau į kitą miestą, bandžiau parodyti, kad esu to paties klubo narė: man patinka būti gamtoje, stovyklauti ir t.t. Vengiau savo sijonų ir iškeičiau juos į džinsus.
Tiesa yra ta, kad man nepatinka stovyklauti. Mieliau nešioju sijoną ir aukštakulnius nei džinsus. Esu emocionali ir jautri. Tai esu aš. Tai, kas aš esu. Visos mano pastangos būti tokia, kaip visi privertė jaustis nelaiminga ir pasimetusia. Tiesa ta, kad aš nepritampu…kai stengiuosi būti kažkuo kitu, nei aš.
Knygoje „Valgyk, melskis, mylėk“ rašoma: „Dievas yra tavyje, toks kaip tu. Aš neprivalau keistis ir būti kaip kiti, kad gerai jausčiausi. Esu tobula… tokia, kokia esu. Esu graži… tokia, kokia esu. Neautentiškas gyvenimas – bandymas būti kuom nesu, bandymas atrodyti tuom, kuom nesu – ir grožis, yra nesuderinamos, viena kitai prieštaraujančios jėgos. Negaliu būti gražia jei gėdinuosi to, kuom esu ir tai, ką mėgstu. Negaliu būti gražia jei aš naudoju savo energiją bandydama būti panašia į savo drauges ar modelius žurnaluose. Esu gražiausia moterimi, kai esu…..pačia savimi.
Kai išlaisvinu save ir esu autentiška, didžiuojuosi savimi, aš išlaisvinu ir kitas moteris. Kai leidžiu savo grožiui spindėti, aš atveriu erdvę kitoms moterims spindėti. Kartais tai gali reikšti leisti kitai moteriai būti gražesne už mane ir mylėti ją už tai.
Kai pavydime, manome, kad kitas turi tai, ko mes neturime ar negalime turėti. Taip nutinka, nes atrodo, lyg grožis yra ribota prekė.
Taip pat pavydime ar kritikuojame kai gyvename nesąžiningai. Mes mieliau projektuojame savo vidinius jausmus ir pritaikome juos kitiems, nei žvelgiame į savo vidų. Geriau pavydime, nes taip lengviau, nei pajaučiame autentiškumo stoką. Tai saugu, nes kalba eina apie kitą asmenį, o ne apie mane.
Praeitą savaitę susitikau su drauge puodeliui kavos. Tai stilinga moteris. Kiek ją pažįstu, ji visada atrodo kaip nužengusi nuo žurnalo viršelio. Būtų labai paprasta jai pavydėti stiliaus, liekno kūno, gražių rūbų. Metų metus aš jai pavydėjau – nes ji rengėsi taip, kaip aš norėjau… bet man neužteko drąsos. Šiandien aš žaviuosi ja. Žaviuosi jos drąsa dėvėti trumpą sijoną ir ilgus virš kelių batus vidury šaltos žiemos – jos autentiškumu – nes tai man primena kaip man patinka nešioti sijonus ir aukštakulnius ir skatina mane taip pat pasielgti.
Žavėjimosi ja jausmą atradau suvokusi savo godumą – pripažindama, kad tai aš neleidau sau turėti tų dalykų, kuriuos ji sau leisdavo.
Pavydo jausmas atsiranda tuomet, kai būname neautentiškos – slopiname savo grožį arba stilių arba dalykus, kurie daro mus laimingomis – ir matome kitą moterį, kuri išreiškia savo stilių ir grožį. Matome jos pasitikėjimą būti pačia savimi ir norime to paties sau. Nes ta moteris sukelia mums diskomforto jausmą ir iškelia jį kaip kontrastą į paviršių. Pavydas.
Vietoj pavydo jausmo, kuris sukelia neapykantą gražiai moteriai, draugiškai kviečiu panaudoti tą iškilusį diskomforto jausmą savo autentiškumui atskleisti. Panaudokime pavydą kaip priemonę suvokti, kas laiko mus nuo buvimo autentiškomis ir surasti tą kūrybingą, sultingą, gražią deivę besislepiančią mūsų viduje. Pavydas yra tarsi gidas, kuris nuves tave į tą vietą, kurios jauti, kad tau trūksta.
Svarbiausia, atleisti sau už pavydo jausmus. Tai žmogiška bandyti apsaugoti save nuo skausmo.
Moterims reikia vienai kitos. Puiku viskuom dalintis su vyru, tačiau tik moterys mus palaiko iš tikrųjų, supranta.
Šio straipsnio ištrauka ir naudojantis autorės žodžiais, norėčiau pasveikinti Jus su mūsų diena! Palinkėti palaikyti viena kitą, drąsinti, atvirai žavėtis, leisti gražioms moterims būti gražiomis, stiprioms – stipriomis, o sau – būti savimi.
Laisvas vertimas pagal ori.lt(Sonata)
Originalų straipsnį anglų kalba rasite: www.firstourselves.org
Kartą dalyvavau vienuose mokymuose, kur mergina iš Švedijos pasakojo apie universitetą, kuriame dirbo. Ji pasidalino pasakojimu, apie kartu su ja dirbančias gražias moteris, kurios sulaukdavo daugybės vyrų dėmesio, tačiau būtinai būdavo „atstumtosiomis“ ne taip dosniai grožiu apdovanotų moterų kompanijoj. Ir čia prisiminiau vienos rusų grupės dainos žodžius „todėl, kad negalima būti tokia gražia“….
Tęsiant pavydo tarp moterų temą, pacituosiu K. Randolph straipsnį “Pavydite gražioms moterims? Paverskite pavydą įkvėpimu” (angl. „Jealous of Pretty Women? Turn Your Envy into Inspiration“).
Kitos moterys gali būti gražios, jei jos ne per gražios. Moteris gali būti graži, tačiau jeigu ji protinga, organizuota, ir dar puiki mama? Pamirškite apie tai. Mes apkalbinėjame ją ir slaptai mėgaujamės jos „paslydimais“. Mes svyruojame tarp noro būti ja ir, taip, tarp neapykantos jai.
Prisimenu draugę iš koledžo, beprotiškai gražią moterį, kuriai pavydėjo daugybė merginų. (Būsiu lėkštai atvira ir pasidalinsiu kaip buvau jos įbauginta, kai pirmą kartą susitikome). Kuom ji nusikalto? Ji leido savo grožiui spindėti: ji buvo gražiai pasidažiusi, sušukuotais plaukais ir stilingai apsirengusi. Jai negirdint merginos šnabždėjosi apie jos grožį „bet ji per daug prisidažiusi“. Lyg tai būtų jos grožio priežastis.
Ši konkurencija, poreikis vertinti – ar aš graži? ar simpatiška? ar labai simpatiška? – sulaiko nuo pagarbos mūsų unikaliam grožiui. Sutrypia mūsų individualumą. Vietoj to, kad mėgautis savo grožiu ir bandyti būti geriausia versija savęs pačios, elgiamės kaip pradinukės, kurios visos vienodai apsirengusios, vienodai kalba, vienodai atrodo. Pavydas darbe.
Jei tikime, kad kitos moterys sumažina mūsų grožį ar esame priklausomos nuo buvimo „gražiausia“ moterimi kambaryje, niekada nesijausime pakankamai geros. Vietoj to, kad susidraugauti su kitomis moterimis, ar švęsti jų sėkmę, mes matome jas kaip priešes ir darome viską, kad jas parblokšti.
Šiandien galvoju apie tai, kaip ilgą laiko tarpą bandžiau būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Arba geresne nei esu. Džiaugtis tuom, kas man duota? Savo unikaliu grožiu, kūnų, asmenybe? Ne. Kai buvau paaugle berniuko kūnu, norėjau turėti krūtis ir klubus kaip mano draugių. Kai tapau mama su krūtine ir klubais – svajojau vėl tapti paaugle. Kai persikrausčiau į kitą miestą, bandžiau parodyti, kad esu to paties klubo narė: man patinka būti gamtoje, stovyklauti ir t.t. Vengiau savo sijonų ir iškeičiau juos į džinsus.
Tiesa yra ta, kad man nepatinka stovyklauti. Mieliau nešioju sijoną ir aukštakulnius nei džinsus. Esu emocionali ir jautri. Tai esu aš. Tai, kas aš esu. Visos mano pastangos būti tokia, kaip visi privertė jaustis nelaiminga ir pasimetusia. Tiesa ta, kad aš nepritampu…kai stengiuosi būti kažkuo kitu, nei aš.
Knygoje „Valgyk, melskis, mylėk“ rašoma: „Dievas yra tavyje, toks kaip tu. Aš neprivalau keistis ir būti kaip kiti, kad gerai jausčiausi. Esu tobula… tokia, kokia esu. Esu graži… tokia, kokia esu. Neautentiškas gyvenimas – bandymas būti kuom nesu, bandymas atrodyti tuom, kuom nesu – ir grožis, yra nesuderinamos, viena kitai prieštaraujančios jėgos. Negaliu būti gražia jei gėdinuosi to, kuom esu ir tai, ką mėgstu. Negaliu būti gražia jei aš naudoju savo energiją bandydama būti panašia į savo drauges ar modelius žurnaluose. Esu gražiausia moterimi, kai esu…..pačia savimi.
Kai išlaisvinu save ir esu autentiška, didžiuojuosi savimi, aš išlaisvinu ir kitas moteris. Kai leidžiu savo grožiui spindėti, aš atveriu erdvę kitoms moterims spindėti. Kartais tai gali reikšti leisti kitai moteriai būti gražesne už mane ir mylėti ją už tai.
Kai pavydime, manome, kad kitas turi tai, ko mes neturime ar negalime turėti. Taip nutinka, nes atrodo, lyg grožis yra ribota prekė.
Taip pat pavydime ar kritikuojame kai gyvename nesąžiningai. Mes mieliau projektuojame savo vidinius jausmus ir pritaikome juos kitiems, nei žvelgiame į savo vidų. Geriau pavydime, nes taip lengviau, nei pajaučiame autentiškumo stoką. Tai saugu, nes kalba eina apie kitą asmenį, o ne apie mane.
Praeitą savaitę susitikau su drauge puodeliui kavos. Tai stilinga moteris. Kiek ją pažįstu, ji visada atrodo kaip nužengusi nuo žurnalo viršelio. Būtų labai paprasta jai pavydėti stiliaus, liekno kūno, gražių rūbų. Metų metus aš jai pavydėjau – nes ji rengėsi taip, kaip aš norėjau… bet man neužteko drąsos. Šiandien aš žaviuosi ja. Žaviuosi jos drąsa dėvėti trumpą sijoną ir ilgus virš kelių batus vidury šaltos žiemos – jos autentiškumu – nes tai man primena kaip man patinka nešioti sijonus ir aukštakulnius ir skatina mane taip pat pasielgti.
Žavėjimosi ja jausmą atradau suvokusi savo godumą – pripažindama, kad tai aš neleidau sau turėti tų dalykų, kuriuos ji sau leisdavo.
Pavydo jausmas atsiranda tuomet, kai būname neautentiškos – slopiname savo grožį arba stilių arba dalykus, kurie daro mus laimingomis – ir matome kitą moterį, kuri išreiškia savo stilių ir grožį. Matome jos pasitikėjimą būti pačia savimi ir norime to paties sau. Nes ta moteris sukelia mums diskomforto jausmą ir iškelia jį kaip kontrastą į paviršių. Pavydas.
Vietoj pavydo jausmo, kuris sukelia neapykantą gražiai moteriai, draugiškai kviečiu panaudoti tą iškilusį diskomforto jausmą savo autentiškumui atskleisti. Panaudokime pavydą kaip priemonę suvokti, kas laiko mus nuo buvimo autentiškomis ir surasti tą kūrybingą, sultingą, gražią deivę besislepiančią mūsų viduje. Pavydas yra tarsi gidas, kuris nuves tave į tą vietą, kurios jauti, kad tau trūksta.
Svarbiausia, atleisti sau už pavydo jausmus. Tai žmogiška bandyti apsaugoti save nuo skausmo.
Moterims reikia vienai kitos. Puiku viskuom dalintis su vyru, tačiau tik moterys mus palaiko iš tikrųjų, supranta.
Šio straipsnio ištrauka ir naudojantis autorės žodžiais, norėčiau pasveikinti Jus su mūsų diena! Palinkėti palaikyti viena kitą, drąsinti, atvirai žavėtis, leisti gražioms moterims būti gražiomis, stiprioms – stipriomis, o sau – būti savimi.
Laisvas vertimas pagal ori.lt(Sonata)
Originalų straipsnį anglų kalba rasite: www.firstourselves.org