Mokyklų REFORMA - ji įmanoma tik priėmus tą naują pasaulėžiūrą.
Опубликовал: Ajjana, 5-02-2015, 21:05, Pagrindinė / Media / Психология 3-его тысячелетия, 6 350
2dalis
Kas yra vibracijos dažnis, vaikams būtų galima labai paprastai paaiškinti įvairių garsų girdimumu, ar vėjo pūtimo galios kaita... Pagaliau mūsų pačių rankų mostais... Paaiškinti, kas yra spalva ir jos matomumas. Kaip l e n g v a i jie tą suprastų! (Štai jau šiek tiek ir fizikos žinių...)
Pereičiau tuo pačiu ir prie truputį istorijos, pasakydama, kaip skirtingai įvairios tautos amžių bėgyje suprato Tą JĖGĄ – tą Dievą, kaip skirtingai jausdavo įvairius jo pasireiškimo aspektus, įvardindami juos atskirais vardais. Pereičiau ir prie senovės baltų tikėjimo. Užrašyčiau lentoje jų dievų vardus ir g a l net per tai pradėčiau mokyti skaityti ir rašyti, labai natūraliai. Iš dievų vardų, pereitume prie jų pačių vardų parašymo ir paskaitymo... (Manau, dauguma jau būtų kiek ir patys pramokę raidžių skaitymo ).
Beje, įdomi detalė: tie skirtingi gausybės dievų vardai tikrumoje įvardindavo galingas Gamtos jėgas, tokias kaip, pavyzdžiui, Vėją... kuris actekų kultūroje buvo vadinamas HURAKANAS (mūsų kalboje virto uraganu , o anglų atsispindi kaip hurricane ...) Gi jiems JIS buvo galinga erdvės dvasia... Ir jie buvo teisūs. Pažinojau žmonių, galinčių ir mokančių su Juo susikalbėti. Jų prašymu jis per akimirką nurimdavo – tą patyriau pati. Mačiau -ir ne kartą - kaip per kelias akimirkas buvo mūsų akyse išvaikyti juodi grėsmingi tuoj – tuoj pratrūksiančios audros debesys. Tol, kol reikėjo, kad nelytų ir nelijo... Tą daro ir šamanai – jie moka su gamtos jėgomis susikalbėti... O kaip dažniausiai „šamanai“ neišmanančių pateikiami? Virsta juokų objektu... (Aišku, apsimetėlių- šarlatanų taip pat būna, apie tai irgi būtina pasakyti.)
Toliau. Pereičiau prie kūno anatomijos. Rodyčiau gražius mūsų kūno sandaros – visų jo vidaus organų išdidintus paveikslus ir būtinai išryškinčiau bendrumą su augalų bei gyvūnų struktūra, netgi su mūsų miestų požeminių komunikacijos ir vandentiekio tinklų raizginiu. Argi tokios struktūros gali atsirasti savaime, be architekto, be inžinieriaus, t.y.be mąstančio proto? Parodyčiau visų formų ryšį, gamtoje egzistuojantį formų grožį ir tikslingumą ir v i s a d a pabrėžčiau, kad tai yra visame pasaulyje, kad nežiūrint odos spalvos, žmonės v i d u j e yra labai panašūs ir nori faktiškai t o p a t i e s: gerai, taikiai gyventi ir d ž i a u g t i s gyvenimu; džiaugtis savo g a l i o m i s, savo kūrybingumu, kuris kiekviename yra s a v i t a s ir g a l i pasireikšti vis kitaip, priklausomai ir nuo gamtinių sąlygų – lyginčiau su augančiais augalais ir medžiais skirtingose geografinėse juostose (Kokia puiki proga lengvai įvesti susidomėjimą g e o g r a f i j a.)
Kartu paklausčiau - jau kiek vyresnių, aišku, k o d ė l pasaulio šalyse, su retomis išimtimis, yra taip, kad maža saujelė žmonių, kurie nėra p a t y s i š m i n t i n g i a u s i ir t a u r i a u s i , valdo visus kitus ir primeta jiems savo valią? Kodėl santvarką ir rėžimą šiandien daug kur reikia palaikyti remiantis tokiomis struktūromis kaip policija, armija ir kitokiais prievartos bei drausminimo būriais? Kodėl milijonai išleidžiami žudymo įrankiams įsigyti ir vis „tobulesnių“ žudymo priemonių kūrimui? Kodėl jaunuoliai, kurie nori tarnauti tėvynei, privalo išmokti žudyti ir luošinti kitus? Kodėl vienas žmogus gali nuspręsti siųsti tūkstančius jaunų, su meile augintų berniukų, į kare jų tykančią mirtį? Kodėl kas nors turėtų žudyti tuos, kurių jis net nėra matęs? Ir tai vadinama didvyriškumu... Ir po mirties jam suteikiamas medalis... O tą žmogų, dėl kurio nepasotinamo šlovės troškimo žūsta milijonai, ar net labiau civilizuotos tautos, po to dažnai istorija pavadina „DIDŽIUOJU“... (kad ir Aleksandras Makedonietis... ar Napoleonas, nenorint įžeisti tautinių jausmų...ar artimiausių kaimynų...)
Savaime suprantama, kad kol pasaulyje yra agresyvių ir super-agresyvių valstybių, tol reikia tokių, kurie žinos kaip naudoti ginklą ir apginti tėvynę.
Tačiau visą istoriją pradžioje labai supaprastinčiau. Klasėje kabotų dideli pasaulio žemėlapiai, rodantys, kaip formavosi ir kito valstybės, kaip jos augo ir plėtėsi, o paskui ne viena subliuško... Iš „didžiųjų“ virto visai mažutėmis... Tarsi kokia pulsacija einanti per amžius... Išsipučia ir sprogsta... Kur dabar visos kadaise buvusios galingos imperijos??? Geriausiu atveju, susitraukusios į mažokas valstybėles... (Puikus pavyzdys, kad pūstis dėl nieko neverta... Aukštai kilęs, žemai krisi...Ir anglai tą patį sako: Pride comes before the fall - štai ir liaudies patirties puiki iliustracija...)
Pasvarstytume, koks būtų buvęs pasaulis, jei jame būtų vyravusi draugystė ir pagarba tarp tautų? Jei žmonėse nebūtų įsigalėjęs noras turėti da u g i a u ir vis daugiau... bei puikuotis prieš kitus... Jei būtų vyravę kitokie principai ir kitokios vertybės... Kitaip sakant, jei nebūtų tas e g o taip išsipūtęs ...
Be abejonės, pasakyčiau, kad buvo ir dar kai kur yra genčių, kurios gyveno ir tebegyvena kitokiais principais, bet mes, „civilizuotieji“ juos arba sunaikinom, arba visaip iš jų tyčiojomės ir žeminome, visiškai nesuvokdami, kad būtent m e s esame tikrieji barbarai...
(Pavyzdys –šiandien besikeičiantis tikrai išsimokslinusių ir dvasingų žmonių požiūris į Australijos aborigenus ir Amerikos indėnus. Jie, kaip ir baltų tolimieji protėviai, mokėjo gyventi harmonijoje su gamta geriau kaip šiuolaikiniai žmonės, nors taip pat kai kur labai klydo: turiu omeny tas kultūras, kuriose dievams būdavo aukojami gyvuliai ir –dar blogiau – gyvi žmonės.)
Būtų įdomu išgirsti kaip vaikai atsakytų į visus tuos klausimus, neprimetant jiems suaugusio žmogaus požiūrio.
Neversčiau jų kalti milžiniško kiekio datų/ datelių... Kas iš to? Ar senatvėje jas visas atsimename? Išlieka tik amžių nuovoka ir tai kartais net tuo suabejojam... „Kada buvo tas „Rožių karas?“ – klausiame savęs ir nebežinome, o juk mokykloje t a i p g e r a i žinojome...
Ar nepakaktų nubrėžti ilgą amžių liniją ir ant jos įvairiaspalviais taškeliais pažymėti įvairių svarbiausių karų ir žudynių virtinę? Ir istorijos paveikslas būtų l a b a i aiškus. O dabar? Vaikas datą pamiršo – sėsk, du! Pamokos neišmokai... Kas darosi jo širdelėje? JI visa susitraukia... Ir jei toks mokymo metodas kartojasi - nebūtinai vien per istorijos pamokas, per kitas taip pat – mokiniui visai dingsta noras mokytis, jis tampa arba atsainus, arba liūdnas ir prislėgtas...
O jei koks „nusipelnęs mokytojas“ mažą jautrų vaikelį ima vadinti kvailiu ir idiotu, tas žiūrėk ir patiki, ir graudžiai verkdamas namie net nebenori sėstis prie matematikos užduočių, nes jau iš anksto žino, kad jis – kvailys ir jų ne p a j ė g s išspręsti... Esu tokio įvykio liudininkė. Juk dažnas toks vaikas ilgam būna tarsi sunaikintas... ir ima tiesiog n e k ę s t i mkoyklos, paliovęs mokytis net visus kitus dalykus, deja... O ką pergyvena jo tėvai? Gerai, jei jie protingi...
Lilija Talmantienė
Kas yra vibracijos dažnis, vaikams būtų galima labai paprastai paaiškinti įvairių garsų girdimumu, ar vėjo pūtimo galios kaita... Pagaliau mūsų pačių rankų mostais... Paaiškinti, kas yra spalva ir jos matomumas. Kaip l e n g v a i jie tą suprastų! (Štai jau šiek tiek ir fizikos žinių...)
Pereičiau tuo pačiu ir prie truputį istorijos, pasakydama, kaip skirtingai įvairios tautos amžių bėgyje suprato Tą JĖGĄ – tą Dievą, kaip skirtingai jausdavo įvairius jo pasireiškimo aspektus, įvardindami juos atskirais vardais. Pereičiau ir prie senovės baltų tikėjimo. Užrašyčiau lentoje jų dievų vardus ir g a l net per tai pradėčiau mokyti skaityti ir rašyti, labai natūraliai. Iš dievų vardų, pereitume prie jų pačių vardų parašymo ir paskaitymo... (Manau, dauguma jau būtų kiek ir patys pramokę raidžių skaitymo ).
Beje, įdomi detalė: tie skirtingi gausybės dievų vardai tikrumoje įvardindavo galingas Gamtos jėgas, tokias kaip, pavyzdžiui, Vėją... kuris actekų kultūroje buvo vadinamas HURAKANAS (mūsų kalboje virto uraganu , o anglų atsispindi kaip hurricane ...) Gi jiems JIS buvo galinga erdvės dvasia... Ir jie buvo teisūs. Pažinojau žmonių, galinčių ir mokančių su Juo susikalbėti. Jų prašymu jis per akimirką nurimdavo – tą patyriau pati. Mačiau -ir ne kartą - kaip per kelias akimirkas buvo mūsų akyse išvaikyti juodi grėsmingi tuoj – tuoj pratrūksiančios audros debesys. Tol, kol reikėjo, kad nelytų ir nelijo... Tą daro ir šamanai – jie moka su gamtos jėgomis susikalbėti... O kaip dažniausiai „šamanai“ neišmanančių pateikiami? Virsta juokų objektu... (Aišku, apsimetėlių- šarlatanų taip pat būna, apie tai irgi būtina pasakyti.)
Toliau. Pereičiau prie kūno anatomijos. Rodyčiau gražius mūsų kūno sandaros – visų jo vidaus organų išdidintus paveikslus ir būtinai išryškinčiau bendrumą su augalų bei gyvūnų struktūra, netgi su mūsų miestų požeminių komunikacijos ir vandentiekio tinklų raizginiu. Argi tokios struktūros gali atsirasti savaime, be architekto, be inžinieriaus, t.y.be mąstančio proto? Parodyčiau visų formų ryšį, gamtoje egzistuojantį formų grožį ir tikslingumą ir v i s a d a pabrėžčiau, kad tai yra visame pasaulyje, kad nežiūrint odos spalvos, žmonės v i d u j e yra labai panašūs ir nori faktiškai t o p a t i e s: gerai, taikiai gyventi ir d ž i a u g t i s gyvenimu; džiaugtis savo g a l i o m i s, savo kūrybingumu, kuris kiekviename yra s a v i t a s ir g a l i pasireikšti vis kitaip, priklausomai ir nuo gamtinių sąlygų – lyginčiau su augančiais augalais ir medžiais skirtingose geografinėse juostose (Kokia puiki proga lengvai įvesti susidomėjimą g e o g r a f i j a.)
Kartu paklausčiau - jau kiek vyresnių, aišku, k o d ė l pasaulio šalyse, su retomis išimtimis, yra taip, kad maža saujelė žmonių, kurie nėra p a t y s i š m i n t i n g i a u s i ir t a u r i a u s i , valdo visus kitus ir primeta jiems savo valią? Kodėl santvarką ir rėžimą šiandien daug kur reikia palaikyti remiantis tokiomis struktūromis kaip policija, armija ir kitokiais prievartos bei drausminimo būriais? Kodėl milijonai išleidžiami žudymo įrankiams įsigyti ir vis „tobulesnių“ žudymo priemonių kūrimui? Kodėl jaunuoliai, kurie nori tarnauti tėvynei, privalo išmokti žudyti ir luošinti kitus? Kodėl vienas žmogus gali nuspręsti siųsti tūkstančius jaunų, su meile augintų berniukų, į kare jų tykančią mirtį? Kodėl kas nors turėtų žudyti tuos, kurių jis net nėra matęs? Ir tai vadinama didvyriškumu... Ir po mirties jam suteikiamas medalis... O tą žmogų, dėl kurio nepasotinamo šlovės troškimo žūsta milijonai, ar net labiau civilizuotos tautos, po to dažnai istorija pavadina „DIDŽIUOJU“... (kad ir Aleksandras Makedonietis... ar Napoleonas, nenorint įžeisti tautinių jausmų...ar artimiausių kaimynų...)
Savaime suprantama, kad kol pasaulyje yra agresyvių ir super-agresyvių valstybių, tol reikia tokių, kurie žinos kaip naudoti ginklą ir apginti tėvynę.
Tačiau visą istoriją pradžioje labai supaprastinčiau. Klasėje kabotų dideli pasaulio žemėlapiai, rodantys, kaip formavosi ir kito valstybės, kaip jos augo ir plėtėsi, o paskui ne viena subliuško... Iš „didžiųjų“ virto visai mažutėmis... Tarsi kokia pulsacija einanti per amžius... Išsipučia ir sprogsta... Kur dabar visos kadaise buvusios galingos imperijos??? Geriausiu atveju, susitraukusios į mažokas valstybėles... (Puikus pavyzdys, kad pūstis dėl nieko neverta... Aukštai kilęs, žemai krisi...Ir anglai tą patį sako: Pride comes before the fall - štai ir liaudies patirties puiki iliustracija...)
Pasvarstytume, koks būtų buvęs pasaulis, jei jame būtų vyravusi draugystė ir pagarba tarp tautų? Jei žmonėse nebūtų įsigalėjęs noras turėti da u g i a u ir vis daugiau... bei puikuotis prieš kitus... Jei būtų vyravę kitokie principai ir kitokios vertybės... Kitaip sakant, jei nebūtų tas e g o taip išsipūtęs ...
Be abejonės, pasakyčiau, kad buvo ir dar kai kur yra genčių, kurios gyveno ir tebegyvena kitokiais principais, bet mes, „civilizuotieji“ juos arba sunaikinom, arba visaip iš jų tyčiojomės ir žeminome, visiškai nesuvokdami, kad būtent m e s esame tikrieji barbarai...
(Pavyzdys –šiandien besikeičiantis tikrai išsimokslinusių ir dvasingų žmonių požiūris į Australijos aborigenus ir Amerikos indėnus. Jie, kaip ir baltų tolimieji protėviai, mokėjo gyventi harmonijoje su gamta geriau kaip šiuolaikiniai žmonės, nors taip pat kai kur labai klydo: turiu omeny tas kultūras, kuriose dievams būdavo aukojami gyvuliai ir –dar blogiau – gyvi žmonės.)
Būtų įdomu išgirsti kaip vaikai atsakytų į visus tuos klausimus, neprimetant jiems suaugusio žmogaus požiūrio.
Neversčiau jų kalti milžiniško kiekio datų/ datelių... Kas iš to? Ar senatvėje jas visas atsimename? Išlieka tik amžių nuovoka ir tai kartais net tuo suabejojam... „Kada buvo tas „Rožių karas?“ – klausiame savęs ir nebežinome, o juk mokykloje t a i p g e r a i žinojome...
Ar nepakaktų nubrėžti ilgą amžių liniją ir ant jos įvairiaspalviais taškeliais pažymėti įvairių svarbiausių karų ir žudynių virtinę? Ir istorijos paveikslas būtų l a b a i aiškus. O dabar? Vaikas datą pamiršo – sėsk, du! Pamokos neišmokai... Kas darosi jo širdelėje? JI visa susitraukia... Ir jei toks mokymo metodas kartojasi - nebūtinai vien per istorijos pamokas, per kitas taip pat – mokiniui visai dingsta noras mokytis, jis tampa arba atsainus, arba liūdnas ir prislėgtas...
O jei koks „nusipelnęs mokytojas“ mažą jautrų vaikelį ima vadinti kvailiu ir idiotu, tas žiūrėk ir patiki, ir graudžiai verkdamas namie net nebenori sėstis prie matematikos užduočių, nes jau iš anksto žino, kad jis – kvailys ir jų ne p a j ė g s išspręsti... Esu tokio įvykio liudininkė. Juk dažnas toks vaikas ilgam būna tarsi sunaikintas... ir ima tiesiog n e k ę s t i mkoyklos, paliovęs mokytis net visus kitus dalykus, deja... O ką pergyvena jo tėvai? Gerai, jei jie protingi...
Lilija Talmantienė
