4d.
Lilija Talmantienė
Labai dažnai pabrėžčiau, kad visi žmonės pasaulyje nori, kad j a m ir jai patiems būtų g e r a, nori būti mylimi ir mylėti. Paklausčiau: KODĖL tą taip sunku pasiekti???
Ar ne todėl, kad dabartinis švietimas pastatytas ant neteisingo pagrindo??? (Kai kurie mokytojai man sako – kalti tik tėvai, atsieit, šeimose vaikai neauklėjami. Taip, aišku, dažnai taip ir yra.
Tačiau iš kur t o k i e t ė v a i atsiranda? Ar ne iš mūsų mokyklų? Juk vis didėjant gyvenimo tempui jie patys tampa tik dirbančiais vergais, visiškai neturinčiais laiko savo vaikams... Kartą metuose apie mėnesį atsikvepiančiais kokioje nors egzotiškoje šalyje, kad vėl galėtų tapti materialinių gėrybių gausinimo sraigteliais. Kam reikalingas tas nuolat girdimas „daugiau, vis daugiau, vis geryn ir geryn“... KAIP geryn??? Ką reiškia tas geryn??? Ir k a s tomis gerybėmis naudojasi?

Paaiškinčiau apie a t s p i n d ž i o dėsnį. Aidas. Kaip šauki - taip atsiliepia. Bumerangas. Veiksmo ir atoveiksmio dėsnis fizikoje... bet jis veikia ir subtilesnėse plotmėse: ką darai kitam – visada sugrįžta tau pačiam. Jei ne šiandien – tai vėliau. Nesvarbu kada.
Ir, aišku, palengva pasakyčiau, kad žmogus gyvena ne vieną kartą.
Seniai laikas susprogdinti tą kvailą mitą, kurį taip a u t o m a t i š k a i dabar kartoja neišmanantys... (Kai sakau „neišmanatys“, turiu omenyje neišmanymą to n a u j o p o ž i ū r i o į pasaulį ir žmogaus t i k r o vaidmens jame..) Manau, kad bent jau po geroko dešimtmečio visuotinai bus pripažinta kad vystomės per daugybės gyvenimų grandinę ir tą pagaliau supras net tie, kurie dabar aršiai šią tiesą neigia ir išjuokia. Bet taip jau būna visada – žmonijai b ū d i n g a dėl savo neišmanymo, pirma išjuokti ar net nukankinti tuos, kurie pirmieji pamato naujas tiesas ir tik palengva, kai vis daugiau ir daugiau žmonių jas plačiau pamato, priimti tai, ką pirma neigė... Nieko naujo. (Procesas vyksta pagal visus dėsnius: turi būti pasiekta „kritinė masė“, kad įvyktų eilinis kvantinis šuolis - virsmas į naują kokybę, naują supratimą.
Mokslinės literatūros ta n a u j ą j a tema sparčiai daugėja. Svarų indėlį į tai įneša tie, kurie jau patyrė klinikinę mirtį, dabar sutrumpintai vadinamą AMP (artima mirčiai patirtis – angliškai – NDE- near death experience) ir a t s i m e n a savo anapusinę patirtį. Tokių žmonių - daugybė tūkstančių ir kai kurie jų yra parašę puikias knygas apie savo anapusinę patirtį. (Dėl tam tikrų priežasčių ne visi, patyrę AMP, sugeba savo patirtį atsiminti, kaip ne visi atsimena ir savo sapnus.)
Ta patirtis studijuojama ir apibendrinama. Tai temai nagrinėti vyksta didelės konferencijos, leidžiami žurnalai. Žinau, kad keli psichiatrijos profesoriai jau veda viso semestro seminarus net keliuose JAV universitetuose ir susidomėjimas tuo dalyku auga. Jau pasirodė ir analizė, tirianti, kokį poveikį šio dalyko studijavimas ir aptarimai daro studentams.
Tik pas mus dar to nėra, deja, nors dalis mūsų visuomenės ne tik susipažinusi su tuo „naujuoju požiūriu“, bet jį supranta ir priima. Dažnai girdimá ir virkaujančiu balsu tariamá banali frazė “Gyvename tik vieną kartą“ - yra toks pat blefas, kaip kadaise vyravusi geocentrinė sistema... Laikas iš to m e l o išsivaduoti.
Gyvename ne kartą ir ne du... O tiek, kiek kiekvienam p r i r e i k i a , kad jis ar ji i š m o k t ų per savo kūną, t.y. per savo fiziškumą - per m a t e r i j ą, išreikšti vis geriau ir lengviau tą pradinį mūsų pačių „užtaisą“ - tą ŠALTINIO ŠVIESĄ –arba DIEVO SĄMONĘ mumyse. Dievo - ne kaip debesyse sėdinčio SENIO su barzda, ne kaip baisaus ir grėsmingo t e i s ė j o ir b a u d ė j o , bet kaip Galingos SĄMONINGAI KURIANČIOS JĖGOS-ENERGIJOS, nuo kurios viskas ir prasideda – kurios materiali išraiška mes visi ir esame.Tas Kūrėjas pasireiškia ir mumyse, bet Jo jėgai nebuvo ir nėra paprasta išsireikšti per materiją... Už tai ir pradėjo „nuo smėlio grūdelio“ – kol nematomos kuriančios energijų jėgos išmoko save „sumaterinti“ – turėjo praeiti daugybė tūkstančių, ne, milijardai metų, nes ta Jėga turėjo išmokti save reikšti –

išsireikšti - nuo pat išspinduliavimo iš Pradinio Šaltinio, tolstant ir tarsi „auštant“...
Ilgainiui tai ir pagimdė a t s k i r t i e s jausmą... kurio mes niekaip negalime nugalėti ir jį juntame savyje kaip begalinį kažko ilgesį... Pamiršome, iš kur atėjome... nes susitapatiname tik su savo fiziniu kūnu ir nebežinome, kad jis tik išorinis apvalkalas arba, tiksliau mūsų bio-mašina, kuria „važiuoja“ visa mūsų subtilesnių kūnų sistema, išsaugojusi nepertraukiamą bet fizinėmis akimis nematomą ryšį su Šaltiniu. Yra būdų ir konkrečių metodų, mokinančių tą gyvą ryšį pajausti savyje. Tą puikiai jaučia giliai tikintieji ir „save atradusieji“... Tada ir dingsta tas kankinantis jausmas, kad čia tau „kažko trūksta“: jokie materialūs turtai nepajėgūs to trūkumo, tos juntamos tuštumos ilgam užpildyti...

Kiek yra išraiškos matmenų- tiksliau tariant dimensijų –tarp Šaltinio ir mūsų Trečiosios Dimensijos – taip dabar vieningai vadinama mūsų materiali išraiškos juosta – sunku ir suskaičiuoti!!! Ir kiekvienoje tų dimensijų pilna vis kitokių šios JĖGOS sąmoningų išraiškos formų. Jų mūsų fizinė akis nesugeba pamatyti. Tai jau suprasensorika.
Vaikai visa tai lengvai suprastų. Pakaktų jų paklausti: ar matote ant stalo lygaus paviršiaus ropojančias bakterijas? Ne... Lengva jiems parodyti visų mūsų pojūčių ribotumą ir paaiškinti, kad visi mes matome pasaulį tik taip, kaip jį l e i d ž i a matyti siauras mūsų pojūčių diapazonas. Pakalbėtume, kiek žinios leidžia, apie tai, kaip mums artimi gyvūnai mato pasaulį... Įvestume sąlygotumo sąvoką ir pasakytume, kad kiekvienas t u r i t e i s ę būti tokiu, kokiu jam leidžia būti jo paties prigimtis ir vystymosi etapas... O jie tokie skirtingi!
Čia atsirastų vieta ir t o l e r a n c i j o s ugdymui. Ir pagarbos visai gyvybei .
Pirmokiukams atneščiau mikroskopus. Bacilų, mikrobų ir mūsų akiai nematomų padarų pasaulis. Žemesnių vibracijų dažnio pasaulis. Tai akies galių pratęsimas tarsi „žemyn“.
Nusivesčiau į observatoriją. Jie pažvelgtų į milžinišką, neaprėpiamą žvaigždžių pasaulį pro teleskopą – tai būtų jų supratimo apie dar kitus visatos pasaulius praplėtimas. Tai tarsi mūsų akies galių praplėtimas „aukštyn“... Net užsiminčiau, kad žvaigždėse randama panašių medžiagų- mineralų, kaip ir žmogaus kūne... Ak, čia galima plėstis be galo...
Paaiškinčiau apie radiją. Įvairios jo stotys, įvairūs TV kanalai naudoja vis kiek skirtingus d a ž -n i u s . Šiuolaikiai vaikai tą lengvai supranta. Geriau už mus pačius. Štai ir dar truputėlis fizikos...
Bet, svarbiausiai, nuo šios platformos atsispyrusi, pereičiau prie to, kad mūsų sąmonei i š m o k t i v a l d y t i tą materiją nėra taip jau paprasta! Valdyti t a i p, kad sugebėtume lengvai ir grakščiai jos pagalba išreikšti šiame fiziniame pasaulyje visas mūsų sąmonėje slypinčias g a l i m y b e s, jos beribį kūrybinį potencialą. Tam prireikia ne vieno gyvenimo... Tai palaipsniškas procesas. Kas kart gimstame vis išmintingesni – tame ir slypi vienintelis tikras skirtumas tarp žmonių – kiek patirties esi sukaupęs ir kokia iš jos iškyla išmintis... Atėjęs į žemę pirmą kartą
n e g a l i būti toks išmintingas, koks yra daugybę kartų joje gyvenęs... Ir pažiūra į tokius Žemės pirmokėlius turėtų būti atlaidesnė...( Jei tą suprastume, taip lengvai žmonių negrūstume į kalėjimus...) Štai ir a t l a i d u m o ugdymo bazė.
Taip pat, po truputį, imtų ryškėti ir g y v e n i m o p r a s m ė !!! Argi gyvenimo beprasmiškumas nevaro tūlą žmogų į neviltį? Argi tai kartais nepriveda prie savižudybės? Supratimas, kad augame ir tobulėjame eidami iš gyvenimo į gyvenimą, kad savižudybė jokių problemų neišsprendžia, būtų tarsi priešnuodis tam…
Grįžtu prie mokyklinukų.
Kažkuriame etape paaiškinčiau jiems apie genus. Parodyčiau jų vaizdą ir pasakyčiau, kad iki šiol mokslininkai neturėjo supratimo, kokios galimybės slypi juose ir todėl tas plaukiojančias juose dalelytes pavadino junk – šiukšlėmis (angl. šlamštas) , kai tuo tarpu jose ir slypi mūsų iki šiol nesuprastos vystymosi galimybės, kurias dabar jau po truputį kai kas pradeda suprasti...
Skirčiau tiek pamokų, kiek reikėtų, parodyti, kaip augo žmonijos „mokslinis potencialas“ labai jiems suprantamais pavyzdžiais. Išryškinčiau ir tai, kad senų senovėje žmogus buvo savo p a –j a u t i m a i s (jei ne supratimu) arčiau Šaltinio, iš kurio jis pats ir kilo. Teisybę mūsų religija sako, kad esame DIEVO VAIKAI. Bet pamiršta, kad toks tokį ir gimdo. Taip kaip gamtoje, kiaulė atsiveda paršelius, o karvė – veršelius, višta – viščiukus, katė –kačiukus, taip ir Dievas išreiškia „savo vaikelius – „ kūdikėlius“ ir, reiškia, žmones, kurie ir yra dievukai arba tiksliau tariant dievažmogiai, tik dar neišmokę būti tokiais kaip tas, iš kurio atsiradome... Juk ir visiems paukšteliams, gyvulėliams taip pat praeina kiek laiko, kol jie tampa panašūs į savo tėvus. Vos gimę kačiukai – akli, o paukšteliai visai nesugeba skraidyti... Koks išmintingas buvo tas pasakorius Hansas Kristijanas Andersenas, parašęs pasaką apie bjaurųjį ančiuką , kuris vėliau pavirto į gulbę... (Ne veltui sanskritiškuoju žodžiu paramahansa – didžiąja gulbe – vadinami aukščiausią dvasinį lygmenį pasiekę žmonės. Hansa – gulbė, o para- virš... tai yra - virš priimtos normos.)
Gi žmogus yra daug sudėtingesnis, todėl jam ir tenka ilgiau mokintis t.y..a u g t i , kol bent kiek tampa panašus į savo kilmės – atsiradimo - šaltinį... Tam prireikia ne vieno gyvenimo. Ir visa gyvybė Žemėje paklūsta tiems patiems kosminiams dėsniams. Senovės žmonės juos gerai jautė ir išreiškė nemirtingose patarlėse.
Svarbiausia jų „KĄ PASĖSI –TĄ IR PJAUSI“ arba „Kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi“ .
Tai tiesa. Tai ir yra Atspindžio dėsnis, skelbiantis, kad kiekvienas tavo v e i k s m a s ir net
k i e k v i e n a mintis – kuri taip pat yra materiali, tik kiek „plonesnės“, ‘subtilesnės‘ materijos – jos subtilesnę išraišką j a u yra užfiksavę aparatai ir minčių formas g a l i m a pamatyti – grįžta tau pačiam. Tai ir yra garsusis KARMOS dėsnis, kurį dabar mini net visi pašaipūnai savo kvailuose pasimaivymuose...
Jau pats žodis karma reiškia ne ką kitą kaip k ū r y b ą, nes jis kilęs iš sanskritiškos šaknies Kr- (tik r turi būti rašoma su rutuliuku apačioje) ir ši šaknis reiškė kurti. Žinome, kad senovės kalbose žodyje svarbiausios buvo p r i e b a l s ė s, tarp kurių įsiterpdavo balsės. Taigi, lietuvių kalboje įsiterpė –u, anglų kalboje jokia balsė neatskyrė k nuo r , tik rašyba pakito: create.
Iš to dėsnio žinojimo išplaukia ir supratimas a t s a k i n g u m o. Jei suduosiu kitam, tai kas nors kada nors ir man trenks... Noriu to? Jei padėsiu kam, ar paguosiu susikrimtusį, gal ir man kas padės?
Jei vaikai tai suprastų, neabejoju, pasikeistų jų elgesys!
Pasikeistų ne tik jų, bet ir tėvų elgesys. O gal ir mokytojų?...

---