Kai pradėjau mylėti save, supratau, kad sielos skausmas ir sukrėtimai - tai tik įspėjamieji ženklai, jog eini prieš savo prigimtį.
Dabar aš žinau: tai Autentiškumas.

Kai pradėjau mylėti save, supratau, kaip stipriai galiu įskaudinti žmogų primesdama jam troškimus, kuriems dar neatėjo laikas ir kuriems jis dar nepasirengęs, net jeigu tas žmogus - aš pats.
Dabar aš tai vadinu Pagarba.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi troškusi kitokio gyvenimo ir suvokiau, jog viskas aplinkui mane skatina augti.
Šiandien aš tai vadinu Brendimu.

Kai pradėjau mylėti save, supratau: kad ir kur būčiau, esu reikiamoje vietoje reikiamu laiku, ir visa, kas man nutinka, nutinka tada, kada reikia, taigi man nėra dėl ko nerimauti.
Dabar aš tai vadinu Pasitikėjimu.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi švaisčiusi savo laiką ir kūrusi grandiozinius ateities planus. Dabar aš darau tai, kas man teikia malonumo ir džiaugsmo, tai, ką man patinka daryti, kas džiugina širdį, ir darau tai savaip, savo tempu.
Dabar aš tai vadinu Paprastumu.

Pradėjusi mylėti save, išsilaisvinau nuo to, kas kenkia mano sveikatai - maisto, žmonių, daiktų, situacijų ir visko, kas tempia mane žemyn ir tolyn nuo savęs. Kadaise vadinau šį požiūrį sveiku egoizmu.
Dabar vadinu tai Meile pačiam sau.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi stengtis visada būti teisi, ir nuo to laiko rečiau klystu.
Dabar aš suprantu, jog tai Kuklumas.

Kai pamilau save, lioviausi gyventi praeitimi ir nerimauti dėl ateities.
Dabar gyvenu šia akimirka, kurią VISKAS ir vyksta.

Dabar gyvenu kasdien, diena po dienos, ir vadinu tai Pasitenkinimu.
Tada, kai pradėjau mylėti save, supratau, kad protas gali trikdyti ir net susargdinti. Bet kai sujungiau jį su savo širdim, jis tapo man vertingu sąjungininku.
Šią sąjungą aš vadinu Širdies išmintimi.

Tai reziumavo nuostabusis Ch. Chaplinas savo 70-ojo gimtadienio kalboje

---