Veidu į save tu atsisuk.

Ir visas baimes savyje pripažink.
Apie šviesą širdyje tu prisiminki

Ir visą dėmesį jai atiduok.

Ir padarius pasirinkimą:
Susilieti su aukštesniuoju Aš,
Iš savo širdies tu į baimę įeik,

Ją Meile apšvieski,

Visą save, koks tu esi, priimk.



Baimė ištirps.
Išryškės mintys,

Kurios labai ilgai tvirtino, kad “tu esi niekas”
“niekame tu nepasireikši”
“tokių kaip tu – niekas nemyli”


“Save visą kitiems atiduok”
“bet mainais tu nieko nepriimk”
“tu nevertas nei meilės, nei garbės,
nei pagyrimų, nei džiaugsmo,
nei laimės.”




NA KAS GI ČIA PER KLIEDESIAI?

KOL ŠIRDIS PLAKA,

LAIMĖS IR DŽIAUGSMO
DVASIA,
GYVYBĖS IR MEILĖS DVASIA,
TAVYJE YRA NUO PAT GIMIMO.

TAI KAIP GALI TU BŪTI NEVERTAS MEILĖS,
JEIGU ESI MYLIMAS NUO PAT PRADŽIOS,

KAI ATSIRADAI ŠIAM PASAULY?

NEREGIMAI MYLIMAS,
TA DALIMI SAVĘS,
KURI PASIREIŠKIA TAVYJE
KAIP GYVYBĖ-MEILĖ,
KAIP TIKRASIS “AŠ”.

Anchel