. Paskaita „Žmogus - kelias į save“ lietuviškai
Aleksandras Palienko
ĮrašėGintaras- Įrašyta29 Balandžio 2013
Dėkoju skaitytojui, kuris pabandė sulietuvinti didelę Aleksandro Palienko paskaitą „Kelias į save“. Užjaučiu, nes savo kailiu žinau, kad šio oratoriaus kalbėjimo stilius sunkiai pasiduoda bet kokiems vertimams. Jo mintys lietuviškai sunkiai dėliojasi. Atrodo, kad rusiškai prasmė yra aiškesnė, o išvertus dalis būsenos dingsta. Todėl daug kur liko rusiškos sakinių formuluotės (parašytos lietuviškai) nes kitaip prapuola esmė. Tačiau atliktas be galo didelis darbas, todėl patekime šios paskaitos stenogramos lietuvišką versiją svetainės skaitytojams. Gal būt kam nors bus naudinga.
Gintaras
Šioje svetainėje A. Palineko kelis kartus jau buvo pristatytas
......................................
A. Palienko. „Žmogus. Kelias į save“
......................................
Žmogus gali gyventi apie 1000 metų, tačiau yra pamiršęs. Jam didžiulę įtaką daro visa informacija iš aplinkos, visa tai, kas jį supa ir kokį pavyzdį rodo aplinka. Visa tai nepastebimai gula į pasąmonę.
Pavyzdžiui, jeigu ant cigarečių pakelio būtų užrašas saugok sveikatą, žmonės tai matydami palaipsniui bandytų mesti rūkyti.
Jei aš būčiau viename kambaryje su keliais žmonėmis, iš kurių vienas užsiimtu rimta meditacija, kitas nuoširdžiai stipriai melstųsi, kitas būtų stiprus meilėje ir pan. – ir jie dirbtu savo kryptimis intensyviai, aš net per daug nesigilindamas gaučiau daugiau nei bet kuris jų atskirai. Mes perimame tą informaciją, kurią spinduliuoja mus supantys žmonės. Priklausomai kiek mes kokybiškai galim tą informaciją priimti. Vien susidomėjimas tais dalykais Jus įtraukia ir įtakoja.
Jei pasigilintume, kodėl ilgaamžiai žmones yra stiprūs ir sveiki, tai paaiškėtų, kad jų mąstymą ar pasaulėžiūrą lemia bendra žmonių pasaulėžiūra tame regione: vyresni žmonės yra protingi, stiprūs, išmintingi, sveiki ir galintys daug kam padėti, patarti. Senoliai visų gerbiami ir reikalingi.
Kad ir kokį „neįmanomą“ dalyką mes norėtume pasiekti, jį įsivaizduodami ir veikdami, mes galime pasiekti. Bet jei tik susiduriam su abejojimu, arba sociumo nuomone, kad tai neįmanoma, pavyzdžiui eiti per vandenį, tai ir tampa neįmanoma.
Taikau tokią praktiką, sukuriu ketinimą, pavyzdžiui, priimu galimus 3 variantus: aš panirsiu į vandenį, eisiu vandens paviršiumi ir 3 – bus taip kaip turi būti, kaip nori Dievas. Į tą situaciją pažvelgiu iš šono. Tokiu būdu mes einam į harmoniją, nieko neišvesdami iš kelio – priimam Dievo valią. – Tebūnie geriausia kaip gali būti šioje situacijoje, nors pats to ir nežinau. Geriau, kad būtų naudinga man, bet nebūtinai tai, ko tiksliai aš prašau.
Kitas pavyzdys. Aš noriu, kad konkretus žmogus man sumokėtų sumą pinigų (gali būti skola). Ir mes kuriam ketinimą-norą, kad man reikia tokios sumos pinigų – tiesiog. Ir atitolstam, pasitraukiam nuo to. Nes jei mes norim kad būtent tas žmogus ir būtent tokiu būdu mums sumokėtų – mes išnaudojam per daug energijos, nes norėdami, kad situacija realizuotųsi – mes turim daug pakeisti, - ir tą žmogų ir t.t.
Jei mes norim būti jauni ir sveiki, pirmas dalykas – mes turim gerai jaustis (aukšto dažnio vibracijos).
Pastebėjau, kad mintys, emocijos glaudžiai susijusios su organais.
Epifizis (Hipotalamus) – jei jis dirba gražiai, kaip turi veikti – nesvarbu, kaip sveikai žmogus valgo, geria ir kvėpuoja – jo sveikata bus puiki. Bet jis labai priklauso nuo mūsų pasaulėžiūros ir ribų, sienų, kurias mes patys sau susikuriame.
Akys atsakingos už santykius. Ausys už santykius ir gebėjimą klausytis. Gerklė - nuoskaudos ir vertinimai. Bronchai – užtikrintumas, įsitikinimai. Plaučiai atsakingi už gyvenimą ir savirealizaciją. Rankos – tai galimybės, kojos - likimas, keliai – neteisinga pasaulėžiūra. Kepenys atsako už gerumą. Oda – moralė ir dvasingumas, kai per neigimą kažkas eina. Žodžiu visi organai susiję su mūsų veiksmais, savijauta ir santykiu su išoriniu pasauliu. Jeigu yra problemų su sveikata, reiškia mes neesam pasiruošę priimti darnos tam tikroje vietoje. Kai mes gydome vaistais kokia ligą, - jos „išgydymas“ kompensuojasi energetiškai per kitą vietą.
Arba yra specialistų, kurie pastebi ligą, nustato, kad kažkuri čiakra nedirba ir sako: aš žinau Tibetietiškus metodus, kuriais paleisim tą čakrą dirbti aukštais dažniais ir viskas bus nuostabu. Aš sakau, kad kiekvienas organizmas yra individualus ir savarankiškas, ir jei čakra nedirba – tam yra pagrindas, jei lengvabūdiškai keisti tuos dalykus, keičiasi žmogaus likimas. Reikia pačiam būti sąmoningu ir pamatyti bėdą, suprati tuos dalykus, perkeisti savyje, kad konkrečių trūkumų ir prieštaravimų neliktų – ir čakra pati pradės veikti.
Kitu atveju, - „tą lemputę įsukus, gali visa sistema ir laidai prisvilti“.
Taisyti energetiškai savo sveikatą yra didesnė blogybė už ligą tuo atveju, kai žmogus sirgdamas stengiasi suprasti, kodėl ta liga jam pasireiškė ir ką jam reikia taisyti savyje, kai jis pats savarankiškai stengiasi.
Yra vienas ekstraseansorinis metodas, kuris gali žmogui iš tikrųjų gali padėti. Čia svarbu, kaip mes išreikšime savo ketinimus. Jei pirmiausia dėmesį skirsime meilės padidinimui, sustiprinimui, harmonijai bei malonumui patirti iš viso to, kas vyksta ir jei tai pirmiausia užpildo dvasinį (meilės) kūną, po ko kauzalinį, po to mentalinį, po to astralinį, po to eterinį ir po to materealų, tada toks nuoseklus pokytis nesukels prieštaravimų ir tų blokiruočių nuėmimas nesuteiks kitokių nepageidaujamų dalykų. Nes kūnas tai laikinas yra, o dvasia – ji amžina. Ir, jeigu, tarkim, mes sustiprinam save fiziškai, o fizika blokavo mūsų kažkokius neteisingus įsivaizdavimus, pasaulio sąvoką ir pan. tai tie pokyčiai griaus labiau subtilius kūnus ir bus blogiau. Tai atsilieps mūsų ateičiai ir paraleliniams dalykams.
Taigi būti sveikiems ir norint gyventi ilgą gyvenimą, mes turim suprasti šiuos procesus ir priklausomybes, turim jaustis gerai, būti stiprūs emociškai, mylėti, suvokti kodėl to norim, suvokti prasmę ir kaip teisingai suvaldyti tokius savo norus.
Ką galime? Pirmiausia tai įvardinti savo būseną. Jei mes mokam atpažinti tuos jausmus, emocijas ir jas įvardinti, tai jau 50 proc. mes jas valdome. Ir tada mums reikia priimti metodus, kuriais mes vadovausimės eidami į pasikeitimą, kad mes pakeistume savo gyvenimą. Ir man atrodo, teisingiausia būtų ne speciali praktika, ten sporto salėje ir pan., o realiame gyvenime.
Viskas pirmiausia prasideda nuo meilės sau. Nes kai nėra meilės sau – išsikreipiami santykiai su aplinkiniais (ieškom meilės aplinkiniuose). Kai mes turim pretenzijas sau – mes tas pretenzijas keliam ir kitiems, kurie turi panašius į mūsų trūkumus. Pavyzdžiui mes tikimės, laukiam meilės iš tam tikro žmogaus – ir jei jis ne taip stipriai ar ne visai taip, kaip aš norėčiau tai išreikš: nuo meilės iki neapykantos gaunasi vos mažytis žingsnelis.
Ir jei mes mylim kitus žmones tiesiog iš savo meilės pertekliaus, o ne trūkumo, - mes nesitikim sulaukti kažko panašaus atgal – mums vienodai, kaip tie žmonės atsakys ar neatsakys į mano meilę. Tokiu atveju meilė iš kitų žmonių grįžta rezonuodama ir daug stipresnė.
7 žingsniai kaip visą tai supaprastinti:
Neapgaudinėti savęs – būti sąžiningu sau pačiam. Kokie mes, kaip mes elgiamės su kitais, kokios emocijos, kaip mes save pozicionuojame. Ir to yra maža, nes tokiu atveju išeinam į 0. Svarbu išsakyti kaip mes norėtume. Bent jau dėl savęs. Tegu tai bus nors ir fantastika, bet svarbu išsakyti.
Naudotis teigiamais žodžiais. Kaip mes prisimename informaciją? Neuronų pagalba, kurie susiję su tam tikrais žodžiais, mes patiriam arba veikiam save ir kitus. Jei sakom „gyvenu ne blogai“ – protas pagauna „gyvenu blogai“ – žodelis „ne“ tarsi yra neesminis. Ir kai naudojam teigiamus – net esant blogoms situacijoms, jei sakom „nėra gerai“ ar „jaučiuosi ne maloniai“, tokiu metu neuronai atsakingi už neigiamas emocijas nyksta. Ir taip elgiantis bent 40 dienų šie dalykai pasikeičia iš principo – nebeveikia tokiu intensyvumu ir pasikeičia kryptis.
Gebėjimas už viską dėkoti. Kaip už gerą, taip ir už blogą. Svarbu suprasti kaip mes save pozicionuojame tuo momentu. Kai mes dėkojame už gerą, tai reiškia, kad priimu – gera dovanoju (blagadariu) – dėkoju. O kai dėkojame už blogus dalykus, - mes paskleidžiam aukštas vibracijas, o jos nesutampa su žemomis vibracijomis sklindančiomis iš bloga padariusiojo ir jos atstumia viena kitą.
Kaip Jėzus mokė mus? „Kokia nauda, jei jūs mylite tuos, kurie myli jus, ir duodate tiems, kurie tai gražina. Taip elgiasi Fariziejai. Jei mylit tuos, kurie jus prakeikia – jūs išlaisvinate prakeikusiuosius ir laiminkite tuos kurie jus persekioja ir linki blogo“. Kaip sakė šv. Paulius, jei Jūs pamaitintumėte savo priešą kai jis alkanas ir priimtume nakvynės, kai jis neturi kur dėtis šaltą naktį ir tokioj situacijoj jis nepakeis savo nusistatymo – tai būtų tas pats, jei būtumėt jam ant galvos užpylęs kibirą žarijų ar pelenų.
Tai reiškia, kad kai mes į žemadažnius žemiškus dalykus reaguojame savo aukštadažniais, viskas kas buvo siųsta mums žemais dažniais, grįžta atgal į savo pasaulį. Kyla klausimas kodėl tokie žmones, matydami mus tokius – elgiasi taip žiauriai ir niekšiškai? Tokiu atveju mūsų vidinė būsena, tuose žmonės formuoja tokį santykį, ir kai jie sukuria sąlygas, tai yra kai jie mus skriaudžia, apgauna, įžeidžia ir pan. ir kai mes išsakom savo dėkingumą – savo vidumi, o išoriškai darom viską, kad to išvengtume, tai ta energetika grįžta atgal ir neutralizuoja tuos dėsnius, veiksnius, kurie paskatino jų blogą poelgį. O kai mes pykstame, susierziname reaguodami į kito blogą poelgį, tai mūsų energija surezonuoja su jo energija ir įeina į mūsų gyvenimą bei aktyvuoja visokias galimas problemas mumyse.
Mokėjimas kalbėti priimant, neatstumiančiai, neprieštaraujančiai. Pavyzdžiui,, jei matome gatvėje apversta šiukšlių dėžę ir išbarstytas šiukšles aplinkui, vietoj to, kad nuteisti ir piktai kalbėti apie žmones taip padariusius, mes įsivaizduojame šiukšliadėžę savo vietoje tuščią, o tuos žmones surenkančius šiukšles kurios dar likusios šalia. Vyksta programa kurianti tvarkingumą. Kai mes kalbame apie kitus žmones kažką ne gero, kai mes juos nuteisiame, mes paimame jų energetiką ir ją transformuojame subtiliame lygmenyje pagal vertinimą. Tai yra, jei mes juos nuteisiam – mes už tą energetiką turim atidirbti, kaip už savo nuodėmes, lyg mes patys tai būtume padarę. Kai mes meldžiamės už žmones, kurie daro kažką negerai, ir jie pajaučia tą energiją ir ją priima: keičiasi tie žmonės, jie nustoja elgtis blogai ir jų gyvenimas keičiasi. Bet jei per tam tikrą laiką (12 dienų) jie nepriima tos energijos, kuri buvo pasiųsta maldos metu, tai ta nepriimta energija virsta i fizinę bausmę tiems žmonės, ligą, skausmu ar pan. Kai mes meldžiamės už žmogų – tai mes jam suteikiam sąlygas keistis, tai yra, jį pasiekia mintys: kaip būtų gerai pasielgus teisingai, gerai. Jei jis tais pasiūlymais nepasinaudoja, tai ta energija per laiką virsta žemadažnė ir pasireiškia fiziškai per problemas, sveikatą ir pan. Ji pavirsta jau fizine kalba ir pasako jam (jau jam suprantama kalba), kad jis kažką daro negerai.
Kitas variantas, kai mes tą žmogų įsivaizduojame besielgiantį gerai, su meile ir pozityviai. Tada jam pasireiškia tokia vidinė būsena, kad jis taip nori elgtis ir jis pakeičia savo ketinimus. Ir aišku tai labiausia lemia, mūsų mokėjimą įsivaizduoti ir nuo to atsirandantį mūsų švarumą ir gerumą. Ir jei mes pastoviai išmokstame valdyti savo mintis, automatiškai dėkoti visiems ir linkėti gera, tai automatiškai žmonės keičiasi atsirasdami šalia mūsų – nes būtent taip mes veikiame subtiliame lygmenyje.
Išvada: jei mes norime kitame kažką pakeisti – mes turime keistis savyje. Atkreipkime dėmesį į mokslinius tyrimus, kai buvo tiriamas (hypothalamus) pogumburis. Mokslininkai pastebėjo, kai mes esame geros nuotaikos ir pozityviose emocijose, tada mes esame harmonijoje ir su aplinkiniu pasauliu. Tokiu metu, pirmiausia, dalinasi ir dauginasi tos ląstelės, kurios susijusios su tuo įvykiu. Jei mes pozityvūs – mes palaikome sveikatą, jei esame stresinėje, probleminėje būsenoje, tai yra tokie kaip reflektoriai, kurie nukreipia kaip teigiamą, taip ir neigiamą, esamos būsenos mūsų energetiką. Tai yra mūsų nusiteikimas ir emocijos.
Taigi kai būname žemadažniai, tai pogumburis pagamina tokius peptidus, kurie ląstelėms praneša, kad mes esam blogoj padėtyje. Tai stresinė situacija ląstelėms. Ir kad ląstelė išgyventų, pradeda mažinti reflektorių kiekį, per kuriuos gaunama informacija. Ir po kurio laiko tų reflektorių tampa tiek mažai, kad pozityvi energija turi per mažai įtakos, kaupiasi šlakai, ir ląstelės sensta. Ir kai mes esame pakiliose emocijose daugiau nei 40 dienų, efektas pasikeičia į priešingą pusę.
Ir jei mes galvosim ir kalbėsim apie žmones, įsijausdami į juos, tarsi būtume, jų kailyje, jų vietoje. Ir girdėtume kas mums sakoma, tokiu atveju išsiskiria didžiulis kiekis energetikos ir harmonizuojamės, jaučiam palengvėjimą tokį vidinį. Tai ir bus 5. Punktas.
Trilypis pasirinkimas ar galimybės, kai mes priimame gyvenimą per pasiruošimą priimti to, kad bus taip, kaip mes norime, bus visai kitaip, nei mes norime ir bus geriau nei mes norime. Taigi du kraštutinumai neutralizuoja vienas kitą, o mūsų noras po to ima efektyviai įsigyventi. Bet koks modelis mums pradžiai reikalingas, kad po to mes jo galėtume atsisakyti. Kai mus užplūsta refleksijos susitaikymo, kad kažkas atsitiks arba neatsitiks, tai mes sudarom sąlygas negauti kažkokių nemalonių situacijų-pamokų, kad per blogą, gautume gerą. Kitas svarbus momentas yra kai mes kažko labai norime, mes turim suprasti ir modeliuoti, kodėl mes to norime. O kaip taisyklė, mes gyvename dėl malonumų, kad patirtume kuo daugiau malonaus. Dėl to mes važiuojam i kurortus, einam į kiną, bendraujam su kitais žmonėmis, statom namus ir perkam mašinas dėl to, kad gautume malonumą, pasitenkinimą. Kai mes išsakom kokį ketinimą, sąskaita tos energijos dėl malonumo, kuri mus palaiko harmonijoje ir darnoje esamu momentu, mes tą energiją pasiunčiame, perkeliame – projektuojame į įvykius kurie nutiks mums siekiant to noro. Kai pritrūksta energijos palaikančios mumyse ramybę ir harmoniją, mes pradedame pykti, stresuoti, mus užpuola nemalonumai ir problemos, ko prieš tai nebuvo. Priežastis to yra tai, kad mums neužtenka energijos, kad susitvarkytume su procesais, kuriais mes susiduriame kasdien, - su savo norų ir ketinimų valdymo energija.
Kalbėti pozityviais žodžiais ir galvoti pozityvias mintis. Sekantis dalykas bus pastebėti gerus dalykus tame, kas mus supa ir kas mums nutinka. Kai esame kambaryje, kai bendraujame su žmogumi, kai išeiname į gatvę ir t.t. tarkim išskirti pastebėti 5 teigiamus dalykus. Priimkit tai kaip žaidimą, nes iš pradžių nebus lengva atrasti tuos 5 dalykus. Tačiau kai bandysim žaisti tokį žaidimą, ilgainiui mes išmoksime tuos dalykus pastebėti, o galiausiai net nesąmoningai tai pradės vykti. Ir tokiu atveju mūsų energetika, tai yra dėmesys pradės dirbti taip, kad mes pastebėtume teigiamus dalykus, tuos, kurie mums patinka.
Sociumas pas mus šiandien dirba atsisakymo principu ir verčia kalbėti apie tai, kas mums nepatinka, vietoj to, kad kalbėtume apie tai ko mes iš tikro norime. Viskas pastatyta tokiu principu, kad viskas veikia per pasvėrimą: ar mes pasiimame kitų žmonių problemas, ir tokiu būdu mums tenka keistis ir ramiai tai priimti, nes tai sugrįžta, bet ne taip greitai. Ir mes tai darysim, ne todėl, kad mes norim tobulinti save, o tiesiog priimsim kaip žaidimą.
Kitas dalykas- galvoti kuriančiai, skirtingai nuo to, KAIP AŠ NORIU.
Kai mes matom ką nors, kas mums nepatinka, mes mąstom, ko mes norėtume vietoj to, ką norėčiau padaryti su tais, kurie pasielgė kažkaip blogai. Tai yra pagrindas.
Kai tai prieina iki įpročių, tie teigiami žodžiai ir kuriantis mąstymas, mūsų energetika tampa aukštadažne. O energetika traukia į save panašius. Toks tokį žmogų traukia.
N. Norbekovo eksperimentas. Salėje buvo užrašyti keltas skaičių – vieni priskirti įvardinti kaip teigiami, kiti kaip neigiami. Į salę įėjo mergina, ir jos buvo paprašyta išsirinkti skaičių. Ji pasirinko tą, kuris buvo įvardintas kaip neigiamas. Eksperimentą pakartojo 3 kartus keičiant skaičius ir mergina visada išsirinko neigiamus. Tada jis sako, aš esu įsitikinęs, kad Jums gyvenime nesiseka. Ir mergina papasakojo apie nelaimingą santuoką, apie namus ir tai buvo tiesa. Paaiškinimas: į ką Jūs atkreipiate dėmesį, į tai remiantis susikūrė ir Jūsų energetika. Kokia susikūrė Jūsų energetika, toks ir Jūsų gyvenimas. Ir kai Jūs pastebite teigiamus dalykus, kalbate teigiamais žodžiais, galvojate kuriančiai, tai Jūsų energetika, intuicija, pritraukia tai kas atitinka energetikos dažnį. Tai bus teigiami dalykai, sėkmė, meilė, ramybė, pasitikėjimas.
Tai pasireiškia netgi per labai žemiškus dalykus. Eisit į parduotuvę pirkti šlepečių – pavyks nupirkti nebrangiai ir kurios ilgai tarnaus. Ieškosit naujo žmogaus į darbą – rasite darbštų, sąžiningą žmogų ir t.t.
Kai Jūs pietausite, pusryčiausite, vakarieniausite, prieš užkandant, kad ir prieš įsidedant riešutą į burną ar saulėgrąžų, mes dėl savęs išsakom tokį ketinimą: pirmą – aš gyvenu, kad gaučiau pasitenkinimą ir laimę; antrą – aš turiu tik vieną autoritetą – tai mano jausmai, pajautimai, per kuriuos aš pažįstu pasaulį, tai meilė, harmonija ir pan. Ir trečia, kad ir kas beatsitiktų, kad ir kas ką bepasakytų, aš visada lieku prie savo gero. Kodėl būtent valgant maistą? Todėl, kad tuo metu visa informacija tiesiogiai patenką į mūsų pasąmonę. O pasąmonė formuoja, charakterį, reakcijas, pasaulėžiūrą. Iš tos pusės žiūrint, tai turi prasmę ir bažnyčioje, kai dalina Švenčiausiąjį.
Jei kažkas daroma mintimis, dažnai turi tokį pat efektą, kaip ir tai darytume iš tikrųjų. Su Kirliano aparatu buvo fiksuojama žmonių aura, kurie mintimis paliesdavo, įsivaizduodavo šventųjų ikonas, ir po to žmonių, kurie iš tikro važiuodavo ilgą kelią dėl to, kad galėtų prisiliesti. Rezultatas buvo toks pat. Tiek, kiek mes sau galime leisti, tokį efektą mes galime ir pasiekti. Nebūtina važiuoti toli, - čia pat galima susimodeliuoti panašią situaciją, įvardinti tas vietoves, kad ir pas save kieme – efektas bus tas pats.
Kitas pavyzdys iš gyvenimo – standartinė vyraujanti nuomonė: kuo daugiau dirbsiu, - tuo daugiau uždirbsiu. Bet galima ir kitaip sakyti, - kuo geriau jausiuosi, kuo daugiau ilsėsiuosi ir tik padėsiu kitiems, - tuo efektyviau mane pasieks pinigai. Pinigų energija ant visų – žmonių krinta panašiai kaip saulės spinduliai, bet žmonės per savo mintis, ką aš turiu dirbti, ar aš mėgstu tą darbą, koks aš specialistas, kaip save vertinu, kokie būna atlyginimai toje srityje – nuo to ir priklauso kiek tos energijos pasiekia Jus, o kiek atsispindi ir keliauja pas tuos, kurių požiūris yra kitoks ir yra atviri tai energijai, pinigai suplaukia pas juos.
Pasikartokime. Mes turim pagrindą, pamatus ir turim žinojimą, kad valgymo metu, kad mes jaustumėmės gerai, patirtume malonumą, mes turime tik vieną autoritetą - tai yra mūsų pajautimai, per kuriuos mes pažįstame išorinį pasaulį, atsirenkant, kas mums patinka. Tai yra darna ir meilė. Ir kad ir kas benutiktų, mes liekame prie savo gero. Galima tai bandyti iššifruoti, bet pasakysiu paprastai: jei vienas iš nušvitusių Jums sakytų, kaip gerai gyventi atsiskyrus kokioje oloje, maitintis renkamu maistu, geriant vandenį iš šaltinėlio, tai tikrai yra gerai – bet tai YRA GERAI JAM. Jei kažkas sako, kaip yra gera važinėti sunkvežimiu, o ne dviračiu, ar lengvuoju automobiliu, tai taip gerai yra būtent jam. Taigi noriu, kad kiekvienas iš mūsų suprastų, kad piešiniai, kurie patinka man, muzika kuri patinka man, žmonės, kurie man patinka, interesai, kurie man patinka, mes imam ir naudojam dėl savęs. Jeigu mums kažkas, kad ir didelio autoriteto žmogus sakytų, bet mes nepajaustume tokio gerumo, jausmo, kad tai atitinka mano gražųjį pasaulį, - tikėti nereikia. Ir jei ten skiriame energiją – iš to negauname norimo rezultato. Praradę energiją galim pajusti depresiją. Labai svarbu ketinimas, ketinimo nuoširdumas, švarumas. Visiškai neturi reikšmės modelis. Ir ypatingai svarbu, kaip mes prie to prieiname. Dėl to, kad kai mes kažkuo užsiimame, naudojam savo gyvybinę energiją tam, kuo mes užsiimame. Taip yra visur, bet ekstrasensorikoje tai lengva pamatyti: kai mes skiriam visą dėmesį į modelį,
Mes gydom žmogų, tarkim išgydę 10-20 žmonių – reikia daryti pertrauką, kad atstatyti savo energiją. Jeigu mes 90 proc. dėmesio laikome savyje, ir tik 10 proc. į tai ką mes darome, tai kaip ir girdėjot, - ten kur dėmesys – ten ir energija.
Kirlianu išmatuotas metodas, kad jei pirmiausia energija kreipiama į save – ji stipriai išauga, gali iki 1000 kartų išaugti. Jei tuo metu mes 10 proc. energijos skiriame kitam žmogui – jį gydome, tai vis tiek galutiniame rezultate dienos pabaigoje mes jausimės geriau, priklausomai ką mes darėme, nei atėję ryte. Ir tai yra įmanoma.
Nesvarbu, ką mes bedarytume – rašytume disertaciją, ar žiūrėtume pro langą į važiuojančią mašiną, jei mūsų dėmesys yra viduje, tai ir ketinimas formuojasi pirmutiniu prioritetu. Yra pratimų, kurie padės dėmesį išlaikyti savyje. Rekomenduočiau tokius pratimus daryti ne ilgiau 3 min. kad ir kaip paprasta mums tai beatrodytų, tačiau standartiškai mūsų dėmesys gali būti sukauptas į vieną objektą nei ilgiau nei 3-10 sek.
Tai yra kaip rytinis mankštos pratimas: galime įsivaizduoti balioną, esantį mūsų viduje. Ir tas balionas yra meilė, darna ir malonumas. Nesistengiame jo pernelyg tiksliai ir detaliai sau nusipiešti, tiesiog žinome, kad jis ten yra. Ir yra balionas, kuris yra mūsų rankose. Tai mums duoda galimybę dirbti su savo mintimis, užduotimis ir ketinimais. Tuo metu mūsų 90 proc. dėmesio yra viduje ir tik 10 proc. rankose laikomame balione. Sutelkiam dėmesį iki 10 sek. į rankose laikomą balioną, kuris taip pat reiškia meilę, darną ir malonumą. Ir po to atpalaiduojam dėmesį – nukreipiam kur nors kitur.
Po 10 dienų mes visą save įsivaizduojame pripildytą energijos – nuo kojų pirštų galiukų – iki ausų. Nepamirštant, kad tai meilė, darna ir malonumas. Gali būti, kad mūsų dėmesys lakstys iš apačios į viršų ir vėl žemyn – mes į tai per daug nekreipiam dėmesio. Tai normalu iš pradžių. Ir vėl tas pats – judinam rankose balioną kokias 5 sek. Per tiek laiko tik pradeda kilti koncentracija ir dėmesys, ir kol nepakilo iki pikinio lygio, mes tai sustabdome. Pasąmonė tai nori daryti toliau – tiesiog iš inercijos. Mes liaujamės, bet tuo tarpu, pasąmonė pabaigia darbą pati. Kai mes iki galo nepavalgome, neišgeriame kyla stiprus noras, tai pabaigti. Tai reiškia, kad teigiamos, pozityvios patirties mes turim daugiau.
Po 30 dienų mes įsivaizduojam, kad mūsų balionas, meilės energija, darnos ir malonumo yra daug didesnis nei mes patys – iki 20 cm iš visų pusės perlipa mūsų kūną. Tada galima įsivaizduoti visokias problemas, reikiamus priimti sprendimus ir darbus, kad jie tik prisiliečia prie mūsų baliono, bet mūsų 90 proc. energijos lieka mumyse. Tuomet tie rūpesčiai mūsų tiek nedomina, labiausiai domina mūsų vidinė būsena.
Po 40 dienų, kas kiek gali įsivaizduoja tą energiją dar didesnę – iki metro ar dviejų aplink kūną dar, ar net pripildo visą kambarį. Kai kas gali pripildyti visą pastatą ar net gatvę. Kai tokios būsenos mes paimam balioną, bet patys esam gerokai daugiau nei fizinis kūnas, - jis mums atrodo labai labai menkas dalykas.
Kitas pratimas
Mes sakome, kad mes jau esame sveiki, be to sveikata ideali, mes matom save sveiką ir santykį su aplinkiniais. Ne daugiau kaip 10-15 sek. – tiesiog pajuskime, kokie mes esame sveiki. Po to mes sakome, kad esame pilnai laimingi ir pažiūrim savo santykį tokioje būsenoje su aplinkiniu pasauliu. Po to mes patiriam malonumo jausmą. Prisimenam, iš kur kyla malonumas, ir toje būsenoje mes pastebim save ir santykį su aplinkiniu pasauliu. Po to patiriame pasitenkinimo jausmą, prisimenant iš kur kilo pasitenkinimo jausmas, pastebim save toje būsenoje ir kaip tai atrodom esantys toje būsenoje. Po to įvardijame darnos jausmą.
Po to mes, pavyzdžiui, įsivaizduojam, kad esame turtingi, labai turtingi, pinigai, mašinos, namai, gamyklos, lėktuvai ir t.t. Po to įsivaizduojam turtingus save draugais, ryšiais, galimybėmis, sugebėjimais, realizacijomis, kelionėmis. Ir visa tai turint, mes jaučiamės lengvai ir komfortabiliai. Ir stebim save iš šono, kaip mes tokie būdami jaučiamės, koks yra mūsų ryšys su pasauliu.
Toliau - meilės būsena. Kai mes esame MEILĖ, kuri netelpa savyje ir užpildo mus supančią aplinką ir pasaulį. Ir stebim savo jausmus, kaip mes i tai reaguojam, kaip priimam.
Po to seka tokie darbai: imam balionėlius, nesvarbu kokios spalvos, kokio dydžio ir pavadinam vieną iš jų sveikata ir jis bus šalia mūsų komfortabiliai, mūsų netrikdys ir jis laikui einant gali keisti savo vietą. Kitą balionėlį įsivaizduojame LAIMĘ ir ji užims vietą dabartiniu laiku prioritetinę ir bus harmonijoje mūsų lauke. Kitas balionas – malonumas, pasitenkinimas. Dar kitas – harmonija, darna. Dar kitas – TURTAS. Ir paskutinis – MEILĖ.
Ir mes sau išsakome ketinimą, kai prie to ketinimo mes išlaikome dėmesį į visus balionėlius, per daug nekreipiant dėmesio į tai kokios jie spalvos ir formos ir net neminint ką reiškia sukris. Tuo metu mano viduje jie visi harmonizuoja ir formuojasi į mano charakterį. Tiesiog lyg ir prižiūrim tuos balionėlius. Viskas daroma atmerktomis akimis.
Tas pratimas taip pat ne daugiau 10-15 sek. Po to mes nustojame koncentruotis, nors balionėliai dar gali kabėti kažkur aplink. Po to kalbam: aš vienu metu patiriu sveikatą, laimę, malonumą, harmoniją, aš labai turtingas ir aš esu MEILĖ. Ir žiūrim į tuos jausmus, kurie mus aplanko. O mūsų tikslas išsakyti savo ketinimą ir stebėti, kaip tuo metu jaučiasi mūsų organizmas, kokie jausmai, nusiteikimas. Nereikia savęs prievartauti ir bandyti įsivaizduoti kažko specialiai. Ir kas tada vyksta? Tai tartum ruošimasis kepti pyragą. Kai imam skirtingus komponentus. Ir juos sumaišom ir iškepame, gauname gero skonio pyragą. Taip ir šiuo atveju – imam komponentus: sveikata, laimė, harmonija, turtingumas, malonumas ir meilė ir perleidžiame per save ir liekame ramūs, darnoje, nepereikvojame savęs – tai rezultatas bus tikrai puikus. Ir tuos pratimus darykit kartą per 10 dienų ir neskubėkit, nes rezultato reiks palaukti, procesas sukasi mūsų pasąmonėje ir darbas jau paleistas, - rezultatai tikrai bus.
Retkarčiais mes prisimenam čia ir dabar savyje tas būsenas, aš laimingas, aš sveikas, aš turtingas, aš gerai jaučiuosi, aš meilė. Ir turim mintį ko mums tuo metu reikia vidinėje būsenoje, o ne tai ko aš norėčiau.
Jei mes įsivaizduosim save 25 metų – koks aš sveikas ir laimingas buvau tokio amžiaus – patirsiu save tokioje būsenoje: kaip mes jaučiamės – taip ir vyksta viskas mumyse. Galim įsivaizduoti save 18 metų ar 10-ties – kaip labiau patinka. Bet jei įsivaizduosim save 30-ties, tai jau gausis kiek kitoks efektas – nes tokio amžiaus žmogus jau būna pasikeitęs – jau vertina savo gyvenimą ir pasiekimus. Jeigu jautiesi 25-erių, viskas atrodo dar prieš akis. Žmogus kuris randasi informaciniame lauke kaip ir jaunimas, ir sąlyga, kad jis jaučiasi gerai, nes jis su jaunimu, kuris išskiria jaunatvišką energiją, ir jaunatvišką požiūrį į gyvenimą. Ir dar, jei žmogus pozicionuotų save į tokią būseną, tai padėtų ir aplinkiniams.
Pavyzdžiui, aš pažįstu vaikų darželio auklėtoją, kuri prieš 10-15 metų buvo jauna, linksma, žaisdavo su vaikais, važinėdavo rogutėmis – taip ir šiandien ji visiškai tokia pat. Toks įspūdis, kad laikas jos neveikia. Ji visiškai pasinėrusi į tą vaikišką būseną ir ji rezonuoja su vaikų būsenomis.
Taigi tie pratimai turi užtrukti iki 5-7 sek neilgiau, nes po to įsijungia analizavimo mechanizmai, mes sukuriam ketinimą, - jis gali būti labai didelis ir net neįmanomas, bet mes jo nesistengiam detaliai suplanuoti ir panaudoti visas jėgas jam pasiekti, nes mąstymą nutraukiam. Bet pasąmonė jį pagauna ir 80 proc. darbo ji nuveikia pati. Po 40 dienų pratimo, - pasąmonė įpranta prie to ir mes automatiškai veikiam taip, kad ketinimas išsipildytų.
Mūsų būsena susiriša su informaciniu lauku, kuris nupiešia apibrėžia tam tikras ribas, kuriose mes esam papratę ir jose jaučiamės gerai, patogiai – maždaug viskas normaliai – savo vietoje.
Pavyzdžiui, jeigu paprantam pietauti prabangiuose restoranuose – ir tai tampa mums norma – mes juose jaučiamės patogiai. Ir po to jei apsilankome paprastesniame, - mums duoda per jausmus – atsiremiam i tas ribas ir mums nepatinka, mes blogai jaučiamės, norim kuo greičiau išeiti ir pan. Taigi tas laukas yra saugus – o kai pasiekiamos ribos – mes gaunam per jausmus impulsus – kad tas ribas pasiekėm. Tie energetiniai kanalai yra susiaurėję, mes darom tik tai kas mums patogu ir nesukelia stipresnių jausmų.
Štai kodėl nušvitę ir šventi žmonės į nuostabius ir ypatingai gerus dalykus reaguoja ramiai, gerai.
Juose energetiniai kanalai labai platūs ir jie prie visko kas vyksta apie juos, lieka ramūs ir laimingi savyje, savęs nepakeičia, jų vidinė būsena daug stipresnė, nei tai kas vyksta išorėje.
Bet būkite pasiruošę, nes vyksta toks procesas: pirmiausia mes sukuriame informacinę energetinę struktūrą, kuri tampa plokščia, tąsi ir kuri pasiekia informaciją iš visos mūsų praeities. Kai taip nutinka, mums iš praeities į sąmonę kyla tie klausimai, problemos ir nemalonumai, kurie mums kažkada yra buvę. Kurį laiką mes būnam susierzinę, nepatenkinti, linkę kelti pretenzijas ir pan., lyg su savimi būčiau visai nedirbęs...
Tai reiškia, kad išeina viskas, kas buvo iki to momento, tai yra savęs gydymo kelio žingsnis ir tai reikia suprasti, priimti. Tai išeina. Ir, pavyzdžiui, kai bandoma ištraukti praeities nuoskaudas, sužalojimus ir visa tai gydyti, sakant kaip į tai reikia reaguoti - yra labai negerai, nes informaciniu požiūriu, energetiškai tai yra labai silpna. O tai ką mes jaučiame ir pergyvename – labai stipru. Po tokių įvykių ir pergyvenimų, kuriuos sukėlė prisiminimai, - mes juos galim nešioti mėnesius su savimi... galim nejučia įvykius susieti su neigiamais dalykais. Kai mes dirbam su savimi bandant sustiprinti savo gerąsias savybes, tai jas mes kaip daugialypė būtybė, jas gerokai padidiname – hiperbolizuojame ir sustiprinam visą tai, kuo mes iš tikrųjų nesinaudojame. Kai mes aktyviai sau pozicionuojame pozityvius žodžius, pastebim gerą ir mąstom kuriančiai, kai mes aktyviai savyje sukuriame ketinimą, kad gyvenu dėl to, kad būčiau laimingas, patirčiau malonumą, man yra tik vienas autoritetas – tai mano jutimai, per kuriuos aš priimu, pažystu pasaulį, ir visa tai su meile, harmonija ir man patinka. Ir kad ir kas benutiktų aš lieku prie savo gero. Ir tuo metu mes patiriam tas būsenas, bet ne ilgiau nei 5-7 sekundes. Nes būtent tai ir paleidžia variklį ir jei laikom uždegimą ilgiau – jis perdega. Mums reikia tik nukreipti savo pasąmonę ir ji toliau veikia pati savaime. Kai mes tai darom daugiau nei 40 dienų, tai išeina į pasąmonės lygį ir pradeda veikti ne pagal mūsų valią. Mūsų tikslas pagal bet kurį modelį, kurio galų gale mes visada atsisakome. Mes nesinaudojam modeliu, mes naudojam modelius tik tam, kad išmoktume, įgyti refleksus ir po to jau viskas dirba savaime.
Praėjus 40 dienų gali Jums pasirodyti, kad Jūs nė kiek nepasikeitėte. Kaip tai bebūtų nuostabu, tai yra tiesa. Nepaisant to – tuos pokyčius pastebės kiti žmonės. Taip yra todėl, kad pirmiausia, kaip sakoma likimo nepakeisi. Ir tikrai likimo nepakeisi, jei nepasikeis tavo charakteris. O pas mus gaunasi, kad charakteris priklauso nuo pasaulėžiūros. Pasaulėžiūra priklauso nuo sudedamųjų bazės, per kuriuos mes priimam pasaulį. Ta bazė paremta pagal prioritetus, kuriuos mes sau keliame. Kai mes keičiame savo prioritetus, keičiasi pasaulėžiūra. Kai keičiasi pasaulėžiūra – keičiasi mūsų charakteris. Keičiasi mūsų charakteris – keičiasi mūsų likimas.
Todėl kaip ir sakau, kai priprantate valgyti brangiame restorane, tai atrodo, kad visada taip ir buvo. Kaip pripratome prie mobilių telefonų, tai atrodo, kad jie buvo amžinybę.
Kai mes gerai jaučiamės, tai tokia būsena, kai mūsų imunitetui yra labai lengva veikti ir sunaikinti viską kas vibruoja žemais dažniais.
Su vienu daktaru kalbėjau ir jis sakė, kad mumyse visuose praktiškai yra daug vėžinių ląstelių, tik kai imunitetas stiprus – jos yra sunaikinamos. Kai mes pradedam pergyventi, pykti, susinervinam, pavydim, pasiduodam depresijai, nesvarbu, kokias emocijas mes patiriam, tuo momentu mes tampame žemadažniais. Ir kad imunitetas nesunaikintų viso organizmo, jis atsijunginėja ir nebedirba taip kaip turėtų, esant normaliai būsenai. Ir tada virusai, ligos ir nemalonumai pradeda mus atakuoti ir daryti įtaką. O svarbiausia, jei per 40 dienų, mes taip ir išbūsime toje neigiamoje, nemalonioje būsenoje kol visa tai taps norma. Imunitetas nustoja skirti, kur virusai, kur vėžinės ląstelės ir kurie nenaudingi mikrobai mumyse yra. Nebeveikia procesorius, išsivysto užmiršimas.
Kai aš bendravau su medikais, kurie konsultuoja ligonius, sergančius onkologinėmis ligomis, jie sakė, jog nustatė dėsningumus, kad jų pacientai, kurie maždaug prieš pusę metų, daugiausiai prieš 8 mėnesius buvo patyrę kažką blogo. Jie išbuvo tokioje blogoje situacijoje, būsenoje daugiau nei 40 dienų. Vėžines ląsteles yra pačios silpniausios iš visų ląstelių. Todėl chemija, švitinimas jas pirmiausia paveikia. Bet dėl to, kad imunitetas nedirba ir jų neatskiria, gaunasi tokia funkcija, kad organizmas pradeda su jomis dirbti. Ir kai bandžiau nustatyti, ko labiausiai nemėgsta vėžinės ląstelės, tai buvo – gera nuotaika.
Jei žmogus patiria stiprias jaudinančias emocijas bent porą valandų, eina organizmo toksikacija ir išsiskiria didelis kiekis vėžinių ląstelių.
www.kvantinemagija.lt
ĮrašėGintaras- Įrašyta29 Balandžio 2013
Dėkoju skaitytojui, kuris pabandė sulietuvinti didelę Aleksandro Palienko paskaitą „Kelias į save“. Užjaučiu, nes savo kailiu žinau, kad šio oratoriaus kalbėjimo stilius sunkiai pasiduoda bet kokiems vertimams. Jo mintys lietuviškai sunkiai dėliojasi. Atrodo, kad rusiškai prasmė yra aiškesnė, o išvertus dalis būsenos dingsta. Todėl daug kur liko rusiškos sakinių formuluotės (parašytos lietuviškai) nes kitaip prapuola esmė. Tačiau atliktas be galo didelis darbas, todėl patekime šios paskaitos stenogramos lietuvišką versiją svetainės skaitytojams. Gal būt kam nors bus naudinga.
Gintaras
Šioje svetainėje A. Palineko kelis kartus jau buvo pristatytas
......................................
A. Palienko. „Žmogus. Kelias į save“
......................................
Žmogus gali gyventi apie 1000 metų, tačiau yra pamiršęs. Jam didžiulę įtaką daro visa informacija iš aplinkos, visa tai, kas jį supa ir kokį pavyzdį rodo aplinka. Visa tai nepastebimai gula į pasąmonę.
Pavyzdžiui, jeigu ant cigarečių pakelio būtų užrašas saugok sveikatą, žmonės tai matydami palaipsniui bandytų mesti rūkyti.
Jei aš būčiau viename kambaryje su keliais žmonėmis, iš kurių vienas užsiimtu rimta meditacija, kitas nuoširdžiai stipriai melstųsi, kitas būtų stiprus meilėje ir pan. – ir jie dirbtu savo kryptimis intensyviai, aš net per daug nesigilindamas gaučiau daugiau nei bet kuris jų atskirai. Mes perimame tą informaciją, kurią spinduliuoja mus supantys žmonės. Priklausomai kiek mes kokybiškai galim tą informaciją priimti. Vien susidomėjimas tais dalykais Jus įtraukia ir įtakoja.
Jei pasigilintume, kodėl ilgaamžiai žmones yra stiprūs ir sveiki, tai paaiškėtų, kad jų mąstymą ar pasaulėžiūrą lemia bendra žmonių pasaulėžiūra tame regione: vyresni žmonės yra protingi, stiprūs, išmintingi, sveiki ir galintys daug kam padėti, patarti. Senoliai visų gerbiami ir reikalingi.
Kad ir kokį „neįmanomą“ dalyką mes norėtume pasiekti, jį įsivaizduodami ir veikdami, mes galime pasiekti. Bet jei tik susiduriam su abejojimu, arba sociumo nuomone, kad tai neįmanoma, pavyzdžiui eiti per vandenį, tai ir tampa neįmanoma.
Taikau tokią praktiką, sukuriu ketinimą, pavyzdžiui, priimu galimus 3 variantus: aš panirsiu į vandenį, eisiu vandens paviršiumi ir 3 – bus taip kaip turi būti, kaip nori Dievas. Į tą situaciją pažvelgiu iš šono. Tokiu būdu mes einam į harmoniją, nieko neišvesdami iš kelio – priimam Dievo valią. – Tebūnie geriausia kaip gali būti šioje situacijoje, nors pats to ir nežinau. Geriau, kad būtų naudinga man, bet nebūtinai tai, ko tiksliai aš prašau.
Kitas pavyzdys. Aš noriu, kad konkretus žmogus man sumokėtų sumą pinigų (gali būti skola). Ir mes kuriam ketinimą-norą, kad man reikia tokios sumos pinigų – tiesiog. Ir atitolstam, pasitraukiam nuo to. Nes jei mes norim kad būtent tas žmogus ir būtent tokiu būdu mums sumokėtų – mes išnaudojam per daug energijos, nes norėdami, kad situacija realizuotųsi – mes turim daug pakeisti, - ir tą žmogų ir t.t.
Jei mes norim būti jauni ir sveiki, pirmas dalykas – mes turim gerai jaustis (aukšto dažnio vibracijos).
Pastebėjau, kad mintys, emocijos glaudžiai susijusios su organais.
Epifizis (Hipotalamus) – jei jis dirba gražiai, kaip turi veikti – nesvarbu, kaip sveikai žmogus valgo, geria ir kvėpuoja – jo sveikata bus puiki. Bet jis labai priklauso nuo mūsų pasaulėžiūros ir ribų, sienų, kurias mes patys sau susikuriame.
Akys atsakingos už santykius. Ausys už santykius ir gebėjimą klausytis. Gerklė - nuoskaudos ir vertinimai. Bronchai – užtikrintumas, įsitikinimai. Plaučiai atsakingi už gyvenimą ir savirealizaciją. Rankos – tai galimybės, kojos - likimas, keliai – neteisinga pasaulėžiūra. Kepenys atsako už gerumą. Oda – moralė ir dvasingumas, kai per neigimą kažkas eina. Žodžiu visi organai susiję su mūsų veiksmais, savijauta ir santykiu su išoriniu pasauliu. Jeigu yra problemų su sveikata, reiškia mes neesam pasiruošę priimti darnos tam tikroje vietoje. Kai mes gydome vaistais kokia ligą, - jos „išgydymas“ kompensuojasi energetiškai per kitą vietą.
Arba yra specialistų, kurie pastebi ligą, nustato, kad kažkuri čiakra nedirba ir sako: aš žinau Tibetietiškus metodus, kuriais paleisim tą čakrą dirbti aukštais dažniais ir viskas bus nuostabu. Aš sakau, kad kiekvienas organizmas yra individualus ir savarankiškas, ir jei čakra nedirba – tam yra pagrindas, jei lengvabūdiškai keisti tuos dalykus, keičiasi žmogaus likimas. Reikia pačiam būti sąmoningu ir pamatyti bėdą, suprati tuos dalykus, perkeisti savyje, kad konkrečių trūkumų ir prieštaravimų neliktų – ir čakra pati pradės veikti.
Kitu atveju, - „tą lemputę įsukus, gali visa sistema ir laidai prisvilti“.
Taisyti energetiškai savo sveikatą yra didesnė blogybė už ligą tuo atveju, kai žmogus sirgdamas stengiasi suprasti, kodėl ta liga jam pasireiškė ir ką jam reikia taisyti savyje, kai jis pats savarankiškai stengiasi.
Yra vienas ekstraseansorinis metodas, kuris gali žmogui iš tikrųjų gali padėti. Čia svarbu, kaip mes išreikšime savo ketinimus. Jei pirmiausia dėmesį skirsime meilės padidinimui, sustiprinimui, harmonijai bei malonumui patirti iš viso to, kas vyksta ir jei tai pirmiausia užpildo dvasinį (meilės) kūną, po ko kauzalinį, po to mentalinį, po to astralinį, po to eterinį ir po to materealų, tada toks nuoseklus pokytis nesukels prieštaravimų ir tų blokiruočių nuėmimas nesuteiks kitokių nepageidaujamų dalykų. Nes kūnas tai laikinas yra, o dvasia – ji amžina. Ir, jeigu, tarkim, mes sustiprinam save fiziškai, o fizika blokavo mūsų kažkokius neteisingus įsivaizdavimus, pasaulio sąvoką ir pan. tai tie pokyčiai griaus labiau subtilius kūnus ir bus blogiau. Tai atsilieps mūsų ateičiai ir paraleliniams dalykams.
Taigi būti sveikiems ir norint gyventi ilgą gyvenimą, mes turim suprasti šiuos procesus ir priklausomybes, turim jaustis gerai, būti stiprūs emociškai, mylėti, suvokti kodėl to norim, suvokti prasmę ir kaip teisingai suvaldyti tokius savo norus.
Ką galime? Pirmiausia tai įvardinti savo būseną. Jei mes mokam atpažinti tuos jausmus, emocijas ir jas įvardinti, tai jau 50 proc. mes jas valdome. Ir tada mums reikia priimti metodus, kuriais mes vadovausimės eidami į pasikeitimą, kad mes pakeistume savo gyvenimą. Ir man atrodo, teisingiausia būtų ne speciali praktika, ten sporto salėje ir pan., o realiame gyvenime.
Viskas pirmiausia prasideda nuo meilės sau. Nes kai nėra meilės sau – išsikreipiami santykiai su aplinkiniais (ieškom meilės aplinkiniuose). Kai mes turim pretenzijas sau – mes tas pretenzijas keliam ir kitiems, kurie turi panašius į mūsų trūkumus. Pavyzdžiui mes tikimės, laukiam meilės iš tam tikro žmogaus – ir jei jis ne taip stipriai ar ne visai taip, kaip aš norėčiau tai išreikš: nuo meilės iki neapykantos gaunasi vos mažytis žingsnelis.
Ir jei mes mylim kitus žmones tiesiog iš savo meilės pertekliaus, o ne trūkumo, - mes nesitikim sulaukti kažko panašaus atgal – mums vienodai, kaip tie žmonės atsakys ar neatsakys į mano meilę. Tokiu atveju meilė iš kitų žmonių grįžta rezonuodama ir daug stipresnė.
7 žingsniai kaip visą tai supaprastinti:
Neapgaudinėti savęs – būti sąžiningu sau pačiam. Kokie mes, kaip mes elgiamės su kitais, kokios emocijos, kaip mes save pozicionuojame. Ir to yra maža, nes tokiu atveju išeinam į 0. Svarbu išsakyti kaip mes norėtume. Bent jau dėl savęs. Tegu tai bus nors ir fantastika, bet svarbu išsakyti.
Naudotis teigiamais žodžiais. Kaip mes prisimename informaciją? Neuronų pagalba, kurie susiję su tam tikrais žodžiais, mes patiriam arba veikiam save ir kitus. Jei sakom „gyvenu ne blogai“ – protas pagauna „gyvenu blogai“ – žodelis „ne“ tarsi yra neesminis. Ir kai naudojam teigiamus – net esant blogoms situacijoms, jei sakom „nėra gerai“ ar „jaučiuosi ne maloniai“, tokiu metu neuronai atsakingi už neigiamas emocijas nyksta. Ir taip elgiantis bent 40 dienų šie dalykai pasikeičia iš principo – nebeveikia tokiu intensyvumu ir pasikeičia kryptis.
Gebėjimas už viską dėkoti. Kaip už gerą, taip ir už blogą. Svarbu suprasti kaip mes save pozicionuojame tuo momentu. Kai mes dėkojame už gerą, tai reiškia, kad priimu – gera dovanoju (blagadariu) – dėkoju. O kai dėkojame už blogus dalykus, - mes paskleidžiam aukštas vibracijas, o jos nesutampa su žemomis vibracijomis sklindančiomis iš bloga padariusiojo ir jos atstumia viena kitą.
Kaip Jėzus mokė mus? „Kokia nauda, jei jūs mylite tuos, kurie myli jus, ir duodate tiems, kurie tai gražina. Taip elgiasi Fariziejai. Jei mylit tuos, kurie jus prakeikia – jūs išlaisvinate prakeikusiuosius ir laiminkite tuos kurie jus persekioja ir linki blogo“. Kaip sakė šv. Paulius, jei Jūs pamaitintumėte savo priešą kai jis alkanas ir priimtume nakvynės, kai jis neturi kur dėtis šaltą naktį ir tokioj situacijoj jis nepakeis savo nusistatymo – tai būtų tas pats, jei būtumėt jam ant galvos užpylęs kibirą žarijų ar pelenų.
Tai reiškia, kad kai mes į žemadažnius žemiškus dalykus reaguojame savo aukštadažniais, viskas kas buvo siųsta mums žemais dažniais, grįžta atgal į savo pasaulį. Kyla klausimas kodėl tokie žmones, matydami mus tokius – elgiasi taip žiauriai ir niekšiškai? Tokiu atveju mūsų vidinė būsena, tuose žmonės formuoja tokį santykį, ir kai jie sukuria sąlygas, tai yra kai jie mus skriaudžia, apgauna, įžeidžia ir pan. ir kai mes išsakom savo dėkingumą – savo vidumi, o išoriškai darom viską, kad to išvengtume, tai ta energetika grįžta atgal ir neutralizuoja tuos dėsnius, veiksnius, kurie paskatino jų blogą poelgį. O kai mes pykstame, susierziname reaguodami į kito blogą poelgį, tai mūsų energija surezonuoja su jo energija ir įeina į mūsų gyvenimą bei aktyvuoja visokias galimas problemas mumyse.
Mokėjimas kalbėti priimant, neatstumiančiai, neprieštaraujančiai. Pavyzdžiui,, jei matome gatvėje apversta šiukšlių dėžę ir išbarstytas šiukšles aplinkui, vietoj to, kad nuteisti ir piktai kalbėti apie žmones taip padariusius, mes įsivaizduojame šiukšliadėžę savo vietoje tuščią, o tuos žmones surenkančius šiukšles kurios dar likusios šalia. Vyksta programa kurianti tvarkingumą. Kai mes kalbame apie kitus žmones kažką ne gero, kai mes juos nuteisiame, mes paimame jų energetiką ir ją transformuojame subtiliame lygmenyje pagal vertinimą. Tai yra, jei mes juos nuteisiam – mes už tą energetiką turim atidirbti, kaip už savo nuodėmes, lyg mes patys tai būtume padarę. Kai mes meldžiamės už žmones, kurie daro kažką negerai, ir jie pajaučia tą energiją ir ją priima: keičiasi tie žmonės, jie nustoja elgtis blogai ir jų gyvenimas keičiasi. Bet jei per tam tikrą laiką (12 dienų) jie nepriima tos energijos, kuri buvo pasiųsta maldos metu, tai ta nepriimta energija virsta i fizinę bausmę tiems žmonės, ligą, skausmu ar pan. Kai mes meldžiamės už žmogų – tai mes jam suteikiam sąlygas keistis, tai yra, jį pasiekia mintys: kaip būtų gerai pasielgus teisingai, gerai. Jei jis tais pasiūlymais nepasinaudoja, tai ta energija per laiką virsta žemadažnė ir pasireiškia fiziškai per problemas, sveikatą ir pan. Ji pavirsta jau fizine kalba ir pasako jam (jau jam suprantama kalba), kad jis kažką daro negerai.
Kitas variantas, kai mes tą žmogų įsivaizduojame besielgiantį gerai, su meile ir pozityviai. Tada jam pasireiškia tokia vidinė būsena, kad jis taip nori elgtis ir jis pakeičia savo ketinimus. Ir aišku tai labiausia lemia, mūsų mokėjimą įsivaizduoti ir nuo to atsirandantį mūsų švarumą ir gerumą. Ir jei mes pastoviai išmokstame valdyti savo mintis, automatiškai dėkoti visiems ir linkėti gera, tai automatiškai žmonės keičiasi atsirasdami šalia mūsų – nes būtent taip mes veikiame subtiliame lygmenyje.
Išvada: jei mes norime kitame kažką pakeisti – mes turime keistis savyje. Atkreipkime dėmesį į mokslinius tyrimus, kai buvo tiriamas (hypothalamus) pogumburis. Mokslininkai pastebėjo, kai mes esame geros nuotaikos ir pozityviose emocijose, tada mes esame harmonijoje ir su aplinkiniu pasauliu. Tokiu metu, pirmiausia, dalinasi ir dauginasi tos ląstelės, kurios susijusios su tuo įvykiu. Jei mes pozityvūs – mes palaikome sveikatą, jei esame stresinėje, probleminėje būsenoje, tai yra tokie kaip reflektoriai, kurie nukreipia kaip teigiamą, taip ir neigiamą, esamos būsenos mūsų energetiką. Tai yra mūsų nusiteikimas ir emocijos.
Taigi kai būname žemadažniai, tai pogumburis pagamina tokius peptidus, kurie ląstelėms praneša, kad mes esam blogoj padėtyje. Tai stresinė situacija ląstelėms. Ir kad ląstelė išgyventų, pradeda mažinti reflektorių kiekį, per kuriuos gaunama informacija. Ir po kurio laiko tų reflektorių tampa tiek mažai, kad pozityvi energija turi per mažai įtakos, kaupiasi šlakai, ir ląstelės sensta. Ir kai mes esame pakiliose emocijose daugiau nei 40 dienų, efektas pasikeičia į priešingą pusę.
Ir jei mes galvosim ir kalbėsim apie žmones, įsijausdami į juos, tarsi būtume, jų kailyje, jų vietoje. Ir girdėtume kas mums sakoma, tokiu atveju išsiskiria didžiulis kiekis energetikos ir harmonizuojamės, jaučiam palengvėjimą tokį vidinį. Tai ir bus 5. Punktas.
Trilypis pasirinkimas ar galimybės, kai mes priimame gyvenimą per pasiruošimą priimti to, kad bus taip, kaip mes norime, bus visai kitaip, nei mes norime ir bus geriau nei mes norime. Taigi du kraštutinumai neutralizuoja vienas kitą, o mūsų noras po to ima efektyviai įsigyventi. Bet koks modelis mums pradžiai reikalingas, kad po to mes jo galėtume atsisakyti. Kai mus užplūsta refleksijos susitaikymo, kad kažkas atsitiks arba neatsitiks, tai mes sudarom sąlygas negauti kažkokių nemalonių situacijų-pamokų, kad per blogą, gautume gerą. Kitas svarbus momentas yra kai mes kažko labai norime, mes turim suprasti ir modeliuoti, kodėl mes to norime. O kaip taisyklė, mes gyvename dėl malonumų, kad patirtume kuo daugiau malonaus. Dėl to mes važiuojam i kurortus, einam į kiną, bendraujam su kitais žmonėmis, statom namus ir perkam mašinas dėl to, kad gautume malonumą, pasitenkinimą. Kai mes išsakom kokį ketinimą, sąskaita tos energijos dėl malonumo, kuri mus palaiko harmonijoje ir darnoje esamu momentu, mes tą energiją pasiunčiame, perkeliame – projektuojame į įvykius kurie nutiks mums siekiant to noro. Kai pritrūksta energijos palaikančios mumyse ramybę ir harmoniją, mes pradedame pykti, stresuoti, mus užpuola nemalonumai ir problemos, ko prieš tai nebuvo. Priežastis to yra tai, kad mums neužtenka energijos, kad susitvarkytume su procesais, kuriais mes susiduriame kasdien, - su savo norų ir ketinimų valdymo energija.
Kalbėti pozityviais žodžiais ir galvoti pozityvias mintis. Sekantis dalykas bus pastebėti gerus dalykus tame, kas mus supa ir kas mums nutinka. Kai esame kambaryje, kai bendraujame su žmogumi, kai išeiname į gatvę ir t.t. tarkim išskirti pastebėti 5 teigiamus dalykus. Priimkit tai kaip žaidimą, nes iš pradžių nebus lengva atrasti tuos 5 dalykus. Tačiau kai bandysim žaisti tokį žaidimą, ilgainiui mes išmoksime tuos dalykus pastebėti, o galiausiai net nesąmoningai tai pradės vykti. Ir tokiu atveju mūsų energetika, tai yra dėmesys pradės dirbti taip, kad mes pastebėtume teigiamus dalykus, tuos, kurie mums patinka.
Sociumas pas mus šiandien dirba atsisakymo principu ir verčia kalbėti apie tai, kas mums nepatinka, vietoj to, kad kalbėtume apie tai ko mes iš tikro norime. Viskas pastatyta tokiu principu, kad viskas veikia per pasvėrimą: ar mes pasiimame kitų žmonių problemas, ir tokiu būdu mums tenka keistis ir ramiai tai priimti, nes tai sugrįžta, bet ne taip greitai. Ir mes tai darysim, ne todėl, kad mes norim tobulinti save, o tiesiog priimsim kaip žaidimą.
Kitas dalykas- galvoti kuriančiai, skirtingai nuo to, KAIP AŠ NORIU.
Kai mes matom ką nors, kas mums nepatinka, mes mąstom, ko mes norėtume vietoj to, ką norėčiau padaryti su tais, kurie pasielgė kažkaip blogai. Tai yra pagrindas.
Kai tai prieina iki įpročių, tie teigiami žodžiai ir kuriantis mąstymas, mūsų energetika tampa aukštadažne. O energetika traukia į save panašius. Toks tokį žmogų traukia.
N. Norbekovo eksperimentas. Salėje buvo užrašyti keltas skaičių – vieni priskirti įvardinti kaip teigiami, kiti kaip neigiami. Į salę įėjo mergina, ir jos buvo paprašyta išsirinkti skaičių. Ji pasirinko tą, kuris buvo įvardintas kaip neigiamas. Eksperimentą pakartojo 3 kartus keičiant skaičius ir mergina visada išsirinko neigiamus. Tada jis sako, aš esu įsitikinęs, kad Jums gyvenime nesiseka. Ir mergina papasakojo apie nelaimingą santuoką, apie namus ir tai buvo tiesa. Paaiškinimas: į ką Jūs atkreipiate dėmesį, į tai remiantis susikūrė ir Jūsų energetika. Kokia susikūrė Jūsų energetika, toks ir Jūsų gyvenimas. Ir kai Jūs pastebite teigiamus dalykus, kalbate teigiamais žodžiais, galvojate kuriančiai, tai Jūsų energetika, intuicija, pritraukia tai kas atitinka energetikos dažnį. Tai bus teigiami dalykai, sėkmė, meilė, ramybė, pasitikėjimas.
Tai pasireiškia netgi per labai žemiškus dalykus. Eisit į parduotuvę pirkti šlepečių – pavyks nupirkti nebrangiai ir kurios ilgai tarnaus. Ieškosit naujo žmogaus į darbą – rasite darbštų, sąžiningą žmogų ir t.t.
Kai Jūs pietausite, pusryčiausite, vakarieniausite, prieš užkandant, kad ir prieš įsidedant riešutą į burną ar saulėgrąžų, mes dėl savęs išsakom tokį ketinimą: pirmą – aš gyvenu, kad gaučiau pasitenkinimą ir laimę; antrą – aš turiu tik vieną autoritetą – tai mano jausmai, pajautimai, per kuriuos aš pažįstu pasaulį, tai meilė, harmonija ir pan. Ir trečia, kad ir kas beatsitiktų, kad ir kas ką bepasakytų, aš visada lieku prie savo gero. Kodėl būtent valgant maistą? Todėl, kad tuo metu visa informacija tiesiogiai patenką į mūsų pasąmonę. O pasąmonė formuoja, charakterį, reakcijas, pasaulėžiūrą. Iš tos pusės žiūrint, tai turi prasmę ir bažnyčioje, kai dalina Švenčiausiąjį.
Jei kažkas daroma mintimis, dažnai turi tokį pat efektą, kaip ir tai darytume iš tikrųjų. Su Kirliano aparatu buvo fiksuojama žmonių aura, kurie mintimis paliesdavo, įsivaizduodavo šventųjų ikonas, ir po to žmonių, kurie iš tikro važiuodavo ilgą kelią dėl to, kad galėtų prisiliesti. Rezultatas buvo toks pat. Tiek, kiek mes sau galime leisti, tokį efektą mes galime ir pasiekti. Nebūtina važiuoti toli, - čia pat galima susimodeliuoti panašią situaciją, įvardinti tas vietoves, kad ir pas save kieme – efektas bus tas pats.
Kitas pavyzdys iš gyvenimo – standartinė vyraujanti nuomonė: kuo daugiau dirbsiu, - tuo daugiau uždirbsiu. Bet galima ir kitaip sakyti, - kuo geriau jausiuosi, kuo daugiau ilsėsiuosi ir tik padėsiu kitiems, - tuo efektyviau mane pasieks pinigai. Pinigų energija ant visų – žmonių krinta panašiai kaip saulės spinduliai, bet žmonės per savo mintis, ką aš turiu dirbti, ar aš mėgstu tą darbą, koks aš specialistas, kaip save vertinu, kokie būna atlyginimai toje srityje – nuo to ir priklauso kiek tos energijos pasiekia Jus, o kiek atsispindi ir keliauja pas tuos, kurių požiūris yra kitoks ir yra atviri tai energijai, pinigai suplaukia pas juos.
Pasikartokime. Mes turim pagrindą, pamatus ir turim žinojimą, kad valgymo metu, kad mes jaustumėmės gerai, patirtume malonumą, mes turime tik vieną autoritetą - tai yra mūsų pajautimai, per kuriuos mes pažįstame išorinį pasaulį, atsirenkant, kas mums patinka. Tai yra darna ir meilė. Ir kad ir kas benutiktų, mes liekame prie savo gero. Galima tai bandyti iššifruoti, bet pasakysiu paprastai: jei vienas iš nušvitusių Jums sakytų, kaip gerai gyventi atsiskyrus kokioje oloje, maitintis renkamu maistu, geriant vandenį iš šaltinėlio, tai tikrai yra gerai – bet tai YRA GERAI JAM. Jei kažkas sako, kaip yra gera važinėti sunkvežimiu, o ne dviračiu, ar lengvuoju automobiliu, tai taip gerai yra būtent jam. Taigi noriu, kad kiekvienas iš mūsų suprastų, kad piešiniai, kurie patinka man, muzika kuri patinka man, žmonės, kurie man patinka, interesai, kurie man patinka, mes imam ir naudojam dėl savęs. Jeigu mums kažkas, kad ir didelio autoriteto žmogus sakytų, bet mes nepajaustume tokio gerumo, jausmo, kad tai atitinka mano gražųjį pasaulį, - tikėti nereikia. Ir jei ten skiriame energiją – iš to negauname norimo rezultato. Praradę energiją galim pajusti depresiją. Labai svarbu ketinimas, ketinimo nuoširdumas, švarumas. Visiškai neturi reikšmės modelis. Ir ypatingai svarbu, kaip mes prie to prieiname. Dėl to, kad kai mes kažkuo užsiimame, naudojam savo gyvybinę energiją tam, kuo mes užsiimame. Taip yra visur, bet ekstrasensorikoje tai lengva pamatyti: kai mes skiriam visą dėmesį į modelį,
Mes gydom žmogų, tarkim išgydę 10-20 žmonių – reikia daryti pertrauką, kad atstatyti savo energiją. Jeigu mes 90 proc. dėmesio laikome savyje, ir tik 10 proc. į tai ką mes darome, tai kaip ir girdėjot, - ten kur dėmesys – ten ir energija.
Kirlianu išmatuotas metodas, kad jei pirmiausia energija kreipiama į save – ji stipriai išauga, gali iki 1000 kartų išaugti. Jei tuo metu mes 10 proc. energijos skiriame kitam žmogui – jį gydome, tai vis tiek galutiniame rezultate dienos pabaigoje mes jausimės geriau, priklausomai ką mes darėme, nei atėję ryte. Ir tai yra įmanoma.
Nesvarbu, ką mes bedarytume – rašytume disertaciją, ar žiūrėtume pro langą į važiuojančią mašiną, jei mūsų dėmesys yra viduje, tai ir ketinimas formuojasi pirmutiniu prioritetu. Yra pratimų, kurie padės dėmesį išlaikyti savyje. Rekomenduočiau tokius pratimus daryti ne ilgiau 3 min. kad ir kaip paprasta mums tai beatrodytų, tačiau standartiškai mūsų dėmesys gali būti sukauptas į vieną objektą nei ilgiau nei 3-10 sek.
Tai yra kaip rytinis mankštos pratimas: galime įsivaizduoti balioną, esantį mūsų viduje. Ir tas balionas yra meilė, darna ir malonumas. Nesistengiame jo pernelyg tiksliai ir detaliai sau nusipiešti, tiesiog žinome, kad jis ten yra. Ir yra balionas, kuris yra mūsų rankose. Tai mums duoda galimybę dirbti su savo mintimis, užduotimis ir ketinimais. Tuo metu mūsų 90 proc. dėmesio yra viduje ir tik 10 proc. rankose laikomame balione. Sutelkiam dėmesį iki 10 sek. į rankose laikomą balioną, kuris taip pat reiškia meilę, darną ir malonumą. Ir po to atpalaiduojam dėmesį – nukreipiam kur nors kitur.
Po 10 dienų mes visą save įsivaizduojame pripildytą energijos – nuo kojų pirštų galiukų – iki ausų. Nepamirštant, kad tai meilė, darna ir malonumas. Gali būti, kad mūsų dėmesys lakstys iš apačios į viršų ir vėl žemyn – mes į tai per daug nekreipiam dėmesio. Tai normalu iš pradžių. Ir vėl tas pats – judinam rankose balioną kokias 5 sek. Per tiek laiko tik pradeda kilti koncentracija ir dėmesys, ir kol nepakilo iki pikinio lygio, mes tai sustabdome. Pasąmonė tai nori daryti toliau – tiesiog iš inercijos. Mes liaujamės, bet tuo tarpu, pasąmonė pabaigia darbą pati. Kai mes iki galo nepavalgome, neišgeriame kyla stiprus noras, tai pabaigti. Tai reiškia, kad teigiamos, pozityvios patirties mes turim daugiau.
Po 30 dienų mes įsivaizduojam, kad mūsų balionas, meilės energija, darnos ir malonumo yra daug didesnis nei mes patys – iki 20 cm iš visų pusės perlipa mūsų kūną. Tada galima įsivaizduoti visokias problemas, reikiamus priimti sprendimus ir darbus, kad jie tik prisiliečia prie mūsų baliono, bet mūsų 90 proc. energijos lieka mumyse. Tuomet tie rūpesčiai mūsų tiek nedomina, labiausiai domina mūsų vidinė būsena.
Po 40 dienų, kas kiek gali įsivaizduoja tą energiją dar didesnę – iki metro ar dviejų aplink kūną dar, ar net pripildo visą kambarį. Kai kas gali pripildyti visą pastatą ar net gatvę. Kai tokios būsenos mes paimam balioną, bet patys esam gerokai daugiau nei fizinis kūnas, - jis mums atrodo labai labai menkas dalykas.
Kitas pratimas
Mes sakome, kad mes jau esame sveiki, be to sveikata ideali, mes matom save sveiką ir santykį su aplinkiniais. Ne daugiau kaip 10-15 sek. – tiesiog pajuskime, kokie mes esame sveiki. Po to mes sakome, kad esame pilnai laimingi ir pažiūrim savo santykį tokioje būsenoje su aplinkiniu pasauliu. Po to mes patiriam malonumo jausmą. Prisimenam, iš kur kyla malonumas, ir toje būsenoje mes pastebim save ir santykį su aplinkiniu pasauliu. Po to patiriame pasitenkinimo jausmą, prisimenant iš kur kilo pasitenkinimo jausmas, pastebim save toje būsenoje ir kaip tai atrodom esantys toje būsenoje. Po to įvardijame darnos jausmą.
Po to mes, pavyzdžiui, įsivaizduojam, kad esame turtingi, labai turtingi, pinigai, mašinos, namai, gamyklos, lėktuvai ir t.t. Po to įsivaizduojam turtingus save draugais, ryšiais, galimybėmis, sugebėjimais, realizacijomis, kelionėmis. Ir visa tai turint, mes jaučiamės lengvai ir komfortabiliai. Ir stebim save iš šono, kaip mes tokie būdami jaučiamės, koks yra mūsų ryšys su pasauliu.
Toliau - meilės būsena. Kai mes esame MEILĖ, kuri netelpa savyje ir užpildo mus supančią aplinką ir pasaulį. Ir stebim savo jausmus, kaip mes i tai reaguojam, kaip priimam.
Po to seka tokie darbai: imam balionėlius, nesvarbu kokios spalvos, kokio dydžio ir pavadinam vieną iš jų sveikata ir jis bus šalia mūsų komfortabiliai, mūsų netrikdys ir jis laikui einant gali keisti savo vietą. Kitą balionėlį įsivaizduojame LAIMĘ ir ji užims vietą dabartiniu laiku prioritetinę ir bus harmonijoje mūsų lauke. Kitas balionas – malonumas, pasitenkinimas. Dar kitas – harmonija, darna. Dar kitas – TURTAS. Ir paskutinis – MEILĖ.
Ir mes sau išsakome ketinimą, kai prie to ketinimo mes išlaikome dėmesį į visus balionėlius, per daug nekreipiant dėmesio į tai kokios jie spalvos ir formos ir net neminint ką reiškia sukris. Tuo metu mano viduje jie visi harmonizuoja ir formuojasi į mano charakterį. Tiesiog lyg ir prižiūrim tuos balionėlius. Viskas daroma atmerktomis akimis.
Tas pratimas taip pat ne daugiau 10-15 sek. Po to mes nustojame koncentruotis, nors balionėliai dar gali kabėti kažkur aplink. Po to kalbam: aš vienu metu patiriu sveikatą, laimę, malonumą, harmoniją, aš labai turtingas ir aš esu MEILĖ. Ir žiūrim į tuos jausmus, kurie mus aplanko. O mūsų tikslas išsakyti savo ketinimą ir stebėti, kaip tuo metu jaučiasi mūsų organizmas, kokie jausmai, nusiteikimas. Nereikia savęs prievartauti ir bandyti įsivaizduoti kažko specialiai. Ir kas tada vyksta? Tai tartum ruošimasis kepti pyragą. Kai imam skirtingus komponentus. Ir juos sumaišom ir iškepame, gauname gero skonio pyragą. Taip ir šiuo atveju – imam komponentus: sveikata, laimė, harmonija, turtingumas, malonumas ir meilė ir perleidžiame per save ir liekame ramūs, darnoje, nepereikvojame savęs – tai rezultatas bus tikrai puikus. Ir tuos pratimus darykit kartą per 10 dienų ir neskubėkit, nes rezultato reiks palaukti, procesas sukasi mūsų pasąmonėje ir darbas jau paleistas, - rezultatai tikrai bus.
Retkarčiais mes prisimenam čia ir dabar savyje tas būsenas, aš laimingas, aš sveikas, aš turtingas, aš gerai jaučiuosi, aš meilė. Ir turim mintį ko mums tuo metu reikia vidinėje būsenoje, o ne tai ko aš norėčiau.
Jei mes įsivaizduosim save 25 metų – koks aš sveikas ir laimingas buvau tokio amžiaus – patirsiu save tokioje būsenoje: kaip mes jaučiamės – taip ir vyksta viskas mumyse. Galim įsivaizduoti save 18 metų ar 10-ties – kaip labiau patinka. Bet jei įsivaizduosim save 30-ties, tai jau gausis kiek kitoks efektas – nes tokio amžiaus žmogus jau būna pasikeitęs – jau vertina savo gyvenimą ir pasiekimus. Jeigu jautiesi 25-erių, viskas atrodo dar prieš akis. Žmogus kuris randasi informaciniame lauke kaip ir jaunimas, ir sąlyga, kad jis jaučiasi gerai, nes jis su jaunimu, kuris išskiria jaunatvišką energiją, ir jaunatvišką požiūrį į gyvenimą. Ir dar, jei žmogus pozicionuotų save į tokią būseną, tai padėtų ir aplinkiniams.
Pavyzdžiui, aš pažįstu vaikų darželio auklėtoją, kuri prieš 10-15 metų buvo jauna, linksma, žaisdavo su vaikais, važinėdavo rogutėmis – taip ir šiandien ji visiškai tokia pat. Toks įspūdis, kad laikas jos neveikia. Ji visiškai pasinėrusi į tą vaikišką būseną ir ji rezonuoja su vaikų būsenomis.
Taigi tie pratimai turi užtrukti iki 5-7 sek neilgiau, nes po to įsijungia analizavimo mechanizmai, mes sukuriam ketinimą, - jis gali būti labai didelis ir net neįmanomas, bet mes jo nesistengiam detaliai suplanuoti ir panaudoti visas jėgas jam pasiekti, nes mąstymą nutraukiam. Bet pasąmonė jį pagauna ir 80 proc. darbo ji nuveikia pati. Po 40 dienų pratimo, - pasąmonė įpranta prie to ir mes automatiškai veikiam taip, kad ketinimas išsipildytų.
Mūsų būsena susiriša su informaciniu lauku, kuris nupiešia apibrėžia tam tikras ribas, kuriose mes esam papratę ir jose jaučiamės gerai, patogiai – maždaug viskas normaliai – savo vietoje.
Pavyzdžiui, jeigu paprantam pietauti prabangiuose restoranuose – ir tai tampa mums norma – mes juose jaučiamės patogiai. Ir po to jei apsilankome paprastesniame, - mums duoda per jausmus – atsiremiam i tas ribas ir mums nepatinka, mes blogai jaučiamės, norim kuo greičiau išeiti ir pan. Taigi tas laukas yra saugus – o kai pasiekiamos ribos – mes gaunam per jausmus impulsus – kad tas ribas pasiekėm. Tie energetiniai kanalai yra susiaurėję, mes darom tik tai kas mums patogu ir nesukelia stipresnių jausmų.
Štai kodėl nušvitę ir šventi žmonės į nuostabius ir ypatingai gerus dalykus reaguoja ramiai, gerai.
Juose energetiniai kanalai labai platūs ir jie prie visko kas vyksta apie juos, lieka ramūs ir laimingi savyje, savęs nepakeičia, jų vidinė būsena daug stipresnė, nei tai kas vyksta išorėje.
Bet būkite pasiruošę, nes vyksta toks procesas: pirmiausia mes sukuriame informacinę energetinę struktūrą, kuri tampa plokščia, tąsi ir kuri pasiekia informaciją iš visos mūsų praeities. Kai taip nutinka, mums iš praeities į sąmonę kyla tie klausimai, problemos ir nemalonumai, kurie mums kažkada yra buvę. Kurį laiką mes būnam susierzinę, nepatenkinti, linkę kelti pretenzijas ir pan., lyg su savimi būčiau visai nedirbęs...
Tai reiškia, kad išeina viskas, kas buvo iki to momento, tai yra savęs gydymo kelio žingsnis ir tai reikia suprasti, priimti. Tai išeina. Ir, pavyzdžiui, kai bandoma ištraukti praeities nuoskaudas, sužalojimus ir visa tai gydyti, sakant kaip į tai reikia reaguoti - yra labai negerai, nes informaciniu požiūriu, energetiškai tai yra labai silpna. O tai ką mes jaučiame ir pergyvename – labai stipru. Po tokių įvykių ir pergyvenimų, kuriuos sukėlė prisiminimai, - mes juos galim nešioti mėnesius su savimi... galim nejučia įvykius susieti su neigiamais dalykais. Kai mes dirbam su savimi bandant sustiprinti savo gerąsias savybes, tai jas mes kaip daugialypė būtybė, jas gerokai padidiname – hiperbolizuojame ir sustiprinam visą tai, kuo mes iš tikrųjų nesinaudojame. Kai mes aktyviai sau pozicionuojame pozityvius žodžius, pastebim gerą ir mąstom kuriančiai, kai mes aktyviai savyje sukuriame ketinimą, kad gyvenu dėl to, kad būčiau laimingas, patirčiau malonumą, man yra tik vienas autoritetas – tai mano jutimai, per kuriuos aš priimu, pažystu pasaulį, ir visa tai su meile, harmonija ir man patinka. Ir kad ir kas benutiktų aš lieku prie savo gero. Ir tuo metu mes patiriam tas būsenas, bet ne ilgiau nei 5-7 sekundes. Nes būtent tai ir paleidžia variklį ir jei laikom uždegimą ilgiau – jis perdega. Mums reikia tik nukreipti savo pasąmonę ir ji toliau veikia pati savaime. Kai mes tai darom daugiau nei 40 dienų, tai išeina į pasąmonės lygį ir pradeda veikti ne pagal mūsų valią. Mūsų tikslas pagal bet kurį modelį, kurio galų gale mes visada atsisakome. Mes nesinaudojam modeliu, mes naudojam modelius tik tam, kad išmoktume, įgyti refleksus ir po to jau viskas dirba savaime.
Praėjus 40 dienų gali Jums pasirodyti, kad Jūs nė kiek nepasikeitėte. Kaip tai bebūtų nuostabu, tai yra tiesa. Nepaisant to – tuos pokyčius pastebės kiti žmonės. Taip yra todėl, kad pirmiausia, kaip sakoma likimo nepakeisi. Ir tikrai likimo nepakeisi, jei nepasikeis tavo charakteris. O pas mus gaunasi, kad charakteris priklauso nuo pasaulėžiūros. Pasaulėžiūra priklauso nuo sudedamųjų bazės, per kuriuos mes priimam pasaulį. Ta bazė paremta pagal prioritetus, kuriuos mes sau keliame. Kai mes keičiame savo prioritetus, keičiasi pasaulėžiūra. Kai keičiasi pasaulėžiūra – keičiasi mūsų charakteris. Keičiasi mūsų charakteris – keičiasi mūsų likimas.
Todėl kaip ir sakau, kai priprantate valgyti brangiame restorane, tai atrodo, kad visada taip ir buvo. Kaip pripratome prie mobilių telefonų, tai atrodo, kad jie buvo amžinybę.
Kai mes gerai jaučiamės, tai tokia būsena, kai mūsų imunitetui yra labai lengva veikti ir sunaikinti viską kas vibruoja žemais dažniais.
Su vienu daktaru kalbėjau ir jis sakė, kad mumyse visuose praktiškai yra daug vėžinių ląstelių, tik kai imunitetas stiprus – jos yra sunaikinamos. Kai mes pradedam pergyventi, pykti, susinervinam, pavydim, pasiduodam depresijai, nesvarbu, kokias emocijas mes patiriam, tuo momentu mes tampame žemadažniais. Ir kad imunitetas nesunaikintų viso organizmo, jis atsijunginėja ir nebedirba taip kaip turėtų, esant normaliai būsenai. Ir tada virusai, ligos ir nemalonumai pradeda mus atakuoti ir daryti įtaką. O svarbiausia, jei per 40 dienų, mes taip ir išbūsime toje neigiamoje, nemalonioje būsenoje kol visa tai taps norma. Imunitetas nustoja skirti, kur virusai, kur vėžinės ląstelės ir kurie nenaudingi mikrobai mumyse yra. Nebeveikia procesorius, išsivysto užmiršimas.
Kai aš bendravau su medikais, kurie konsultuoja ligonius, sergančius onkologinėmis ligomis, jie sakė, jog nustatė dėsningumus, kad jų pacientai, kurie maždaug prieš pusę metų, daugiausiai prieš 8 mėnesius buvo patyrę kažką blogo. Jie išbuvo tokioje blogoje situacijoje, būsenoje daugiau nei 40 dienų. Vėžines ląsteles yra pačios silpniausios iš visų ląstelių. Todėl chemija, švitinimas jas pirmiausia paveikia. Bet dėl to, kad imunitetas nedirba ir jų neatskiria, gaunasi tokia funkcija, kad organizmas pradeda su jomis dirbti. Ir kai bandžiau nustatyti, ko labiausiai nemėgsta vėžinės ląstelės, tai buvo – gera nuotaika.
Jei žmogus patiria stiprias jaudinančias emocijas bent porą valandų, eina organizmo toksikacija ir išsiskiria didelis kiekis vėžinių ląstelių.
www.kvantinemagija.lt
