Dvasiniai autoritetai, mokytojai, guru, kaip atskirti kas yra kas - 1 dalis
STRAIPSNIS REDAGUOJAMAS ATSIPRAŠOME UŽ KLAIDAS.
Šiais laikais vis daugėja žmonių atsidėjusių Tiesos, gyvenimo prasmės, savo paskirties, Kelio link Dievo, link Šviesos paieškoms. Ieškotojo motyvai čia labai svarbūs, deja retai kada žmogus juos suvokia. Paieškas tradiciškai prasideda siekiant išsivaduoti iš kančios. Aukštesnis motyvas - konkrečios naudos siekimo, labai retai motyvas būna perkeisti save iš esmės (mano subjektyvia patirtimi, gal iš tūkstančio pradedančiųjų vienam toks motyvas galioja E.P.), pats rečiausias, motyvas tyros Meilės motyvas. Tačiau, jei jūs paklaustumėte bet kurio iš ieškotojų, visi sakys, mes žinome kas yra meilė, tik, jei žinai, tai rodo jog nieko nežinai ir čia jau reikia dvasinės brandos ir ryžto tai pripažinti ir eiti toliau. Ezoteriniuose mokymuose sielos evoliucijos Kelias mokymuose vadinamas - Kosminių Pašventimų Keliu. Taigi, jei žmogus jau kažką pasiekė, jis jau gali kažkam būti autoritetas. Todėl bet kurio ieškotojo pirmi žingsniai prasideda nuo vienokių ar kitokių autoritetų.
“Autoritetingas žmogus – tai asmuo – pavyzdys, sektinas asmuo, kuriame sekantysis randa savikūros perspektyvą. Tai asmuo, geriausiai atitinkantis projektuojamą veiklos, elgesio ar net gyvenimo būdo idealą.” /K. Stoškus/
Žmogui augant, jis prisitraukia prie autoritetų, kurie atitinka dažnai nesuvoktus motyvus, keičiantis motyvui, keičiasi autoritetai. Nepagarba buvusiam autoritetui, rodo žmogaus strigimą, nesivystymą, nors jis pats to gali ir nepripažinti. Kiekvienas ieškotojas pats dėliojasi savo suvokimo puzlę, kurią atėjus laikui teks paaukoti vardan aukštesnio suvokimo, pereinant sąmonės kitimo etapus, išeiti iš savo sąmonės sąlygotumo (samsaros) neįmanoma vien tik savo pastangomis. Siela įsikūnijusi šiame gyvenime atsineša su savimi karminį šleifą, kuris įtakoja jos dabartinį gyvenimo pobūdį, suvokimą ir atspirties tašką kurti savo atetį. Tamsioji karma, nuodėmingų energijų srautai, persipina žmogaus gyvenime su jo šviesia karma, tyrais siekiais ir tikslais pritraukiant vienas ar kitas situacijas ar žmones, kolektyvus kaip ir autoritetus.
Žmogui atsirinkti ir atskirti tikrus autoritetus nuo netikrų (neturinčių dvasinio potencialo, galinčio padėti žmogui pereiti reikiamus sąmonės vystymosi etapus) - yra nepaprasta užduotis. Paprastai žmogus naudoja savo asmeninę gyvenimišką patirtį, kuri deja dažnai niekaip nebuvo susijusi su dvasiniu gyvenimu. Prie praeitų gyvenimų patirties, nėra taip paprastai prieiti, kol žmogus neišsivadavo iš savo egoistinio žemiško "aš" valdžios. Taigi, jei žmogus vaikystėje patyrė fizinį, psichologinį smurtą, dabar turi didelį nepilnavertiškumo kompleksą ir panašiai.. jis renkasi sau autoritetą kuris jam padės arba dalinai padės, arba dar labiau supainios susitvarkyti su tomis įtampomis. Dažna pradedančio iešktojo iliuzija - "man jūra iki kelių", tai reiškia jog jis pervertina save ir galvoja jog kartą kitą pasakys maldą ar pamedituos, - pasieks trokštamą rezultatą. Tokią iliuziją ir palaiko visi pseudo autoritetai, tai žmogus ir lieka amžinos vaikystės ir naivumo lygije, įsivaizduodamas jog dvasinis gyvenimas eilinė pramoga ir pan. Tikras autoritetas, čia bus netoks patogus ir glostantis egoizmą. Puikybėje esantieji, savo protą pastato į bet kokio autoriteto poziciją ir išdidžiai ieško trūkumų neturėdami valios rimčiau atsidėti savęs pažinimui ir praktikoms. Yra tokių taip vadinamų ieškotojų, kurie ieško tik pasiteisinimų ir nusiraminimų, šis straipsnis tikrai ne jiems.
Kiekvienam stojusiam į dvasines paieškas žmogui tenka nueiti savo paklydimų, atradimų, iliuzijų ir susivokimų kelią, “kiekvienas juda savo grybavimo trajektorija”. Nudegimai, nusivilimai, senų užspaustų dvasinių ir psichinių traumų išlindimai ir nežinojimas ką su tuo pakilusiu turiniu daryti, budina ir veda prie kryžkelės - PASIRINKIMO - ar jam reikia eiti toliau, būti su savimi sąžiningu, ar nusiraminti radus prieglobstį prie kokio tai egregoro, ar religijos, guru. Ar susikurti pagreitintomis praktikomis sau ypatingumo aurą, pavadinant save nušvitusiu, prabudusiu ar pan. ir papildyti pseudo mokytojų gretas. Arba tapti psichiatrų klientu. Kai kurie “nudegę”, taip ir neprabudę, meta dvasines paieškas ir panyra į nihilizmą ir materializmą. Yra tokių kurie krenta į fanatizmą iškeldami savo religiją virš kitų, visus kitus nurašydami Šėtonui, ir tai yra teisingai ypač tiems kurie žaidė su psichodelikais, su čenelingais, ar regresinėmis hipnozėmis ir pan. Taip jie atsikerta nuo žemųjų egregorų įtakos ir įgauna galimybę atrasti dvasios ramybę.
Tik nedaugelis šiame ieškojimo kelyje suklupę keliasi, integruoja skausmingas patirtis, perkeičia tai į atleidimą, ir išmintį ir eina toliau dirbdami su savimi, kaltų neieškodami, taip po truputi laikui bėgant valydamiesi iš ydų ir iliuzijų auga dvasioje. Pradeda skirti kas yra draugas, kas melagis, kas tikras autoritetas, kas apgavikas, viskas yra viduje. Toliau, jis turi suprasti ir pažinti subtilaus pasaulio principus, dėsnius, jis žino kol to nėra yra pažeidžiamas. Tokių pradedančiųjų pažeidžiamumu nauodojasi įvairūs pseudo guru, mokytojai, vedliai gražiai viliodami glostydami nepatyrusio žmogaus puikybę, ypatingomis būsenomis, patirtimis, greitais nušvitimais, lengvai manipuliuoja, kalbėdami apie vidinį rojų bet nuvesdami į vidinį pragarą. Retas pradedantysis ieškotojas turi gebėjimą skirti Gėrį nuo Blogio. Pseudo dvasinė literatūra ir autoritetai kuria spalvingą iliuziją, jog dvasinis gyvenimas yra tiesiog džiaugsmingas turgus, jog tai tik patirčių rinkimas, pirkimas, pardavimas, linksmas nuotykis, džiaugsmas ir meilė, laisvė nuo varžymų ir prisirišimų. Vegatarizmas, mantros, spalvingi rūbai - amžinas festivalis.
Visiems tenka pereiti skausmingą Tiesos nuo Melo atskyrimo mokyklą. Kol to nemokame padaryti, mes esame skanus kąsnelis tiems kam terūpi žmonių skaičius, jų gyvybinė energija, o dažnai ir siela.
Į ką gi reikia atkreipti dėmesį, renkantis dvasinį autoritetą – mokytoją, vadovą, guru: kaip atskirti šviesųjį mokytoją nuo pilkojo ir tamsiojo, kaip pamatyti apgaulę, į ką reiktų atkreipti dėmesį, norit atskleisti dvasių organizacijų slaptus tikslus, kam galima atverti savo širdį be baimės. Ir dar, kaip suprasti, kada laikas palikti tą ar kitą mokyklą, ar mokytoją, kaip tai padaryti teisingai.
Tie, kurie vilioja žmones ezoterinėmis ir dvasinėmis žiniomis, labai skirtingai save pristato ir pateikia. Kaip nebūtų keista, atvirai tamsieji ir pilkieji mokytojai ir autoritetai, kartais būna daug sąžiningesni, negu tie kurie save pristato kaip išskirtinai šviesiuosius. Pirmieji atvirai ir tiesiai pripažįsta jog jie tarnauja tamsai ar kitai naudos siekiančiai pilkąjai pusei. Jie taip ir sako: „aš juodasis magas“, arba „mūsų mokykla pilkoji, mes į viską žiūrime iš asmeninės naudos pozicijos, o Gėris ir Blogis mūsų nedomina...“, arba „mes naudojame senovines okultines tamsos žinias...“ ir t.t. Tokia aiški pozicija bent jau neklaidina ieškančių žmonių – jei nori tamsos, prašom čia, pas juoduosius autoritetus ir magus; nori eksploatuoti žmones, uždirbti – tau į pilkąją mokyklą ir pan.
Painiojimas prasideda, kai savo esmėje tamsūs ar pilki, pradeda dangstytis po šviesiomis ir geromis idėjomis, filosofijomis, „šviesiomis“ mokyklomis, tradicijomis ir mokytojais.
Šiame kontekste, reikia žinoti kad čia yra tokių, kurie nuoširdžiai tiki jog yra šviesūs, neša gėrį žmonėms, tačiau deja, gyvenime dar negeba skirti Gėrio, Dorybių, Šviesos nuo Blogio, Ydų, Tamsos, jie kaip prakilnūs nušvitę Nežinojimą - Tamsumą ir Žinojimą - Šviesą, tiesiog laiko Vieniu. Jie tarytum vaikai žaidžiantys šventuosius, atėjus laikui kiekvienas iš jų turės rinktis kokiam pasauliui tarnaus, iki to laiko jie nėra nei Tamsos nei Šviesos vedami, su jais žaidžia tarpinio pasaulio esybės. Taigi, jų nuoširdumas klaidina tikrumo ieškotojus, juos pristabdo o gal net sustabdo, kiti atpažinę, eina toliau.
Jie mėgsta kalbėti apie meilę, širdį, protas jiems yra žemesnis lygmuo, kaip ir pats mąstymas. Jie nežino kad širdyje ir per ją kalba tai ką jie pasirenka, jei renkasi Puikybę - puikybė kalba per širdį, jei Meilę - kas yra puikybės antipodas. Jei nedaro tokio atskyrimo, tirsiog kalba iliuzijos ir emocijos, įsivaizdavimai, o kaip kam ir tarpinio pasaulio esybės.
„Kiek žmonių vadina save Svami arba išminčiais, pasakiau aš, pasauliečius apgaudinėja. Kodėl tiek daug silpnų mokytojų, kurie iš tikrųjų nepasiruošę vykdyti tos misijos ir patys kol kas dar turi būti mokiniais". Mano Mokytojas nusišypsojo ir pasakė: „ Tu žinai, kad gėlių klombas apsupa tvorelėmis arba gyvatvorėmis, kad jas apsaugotų. Tie žmonės tai gyva tvora, sukurta Dievo mums. Tegul jie apsimetinėja. Ateis diena, kai ir jie pasieks visišką realizaciją. Dabar jie tik apgaudinėja patys save. Jeigu Jūs norite sutikti tikrą, Visiškai nušvitusį Mokytoją, iš pradžių turite paruošti save. Tada sugebėsite praeiti pro tvorą”. Svami Rama „Gyvenimas su Himalajų mokytojais“ (30, p. 270)
Visi jie labai nori būti tyrais „šviesiais“, nušvitusiais, gėrį nešančiais ir, jie tiki jog tokie yra tačiau dėl savo nepasirinkimo ir asmeninio netobulumo - negebėjimo atskirti gėrio nuo blogio, kokybiškai jie nesą tokie.
"Vaikas pribėga prie mamos ir sako jai: - Mama aš esu kapitonas, štai turiu kepurę.
Mama jam atsako - "Tu man esi kapitonas, tačiau ką pasakyti tikras kapitonas tave pamatęs?"
Atskyrimui: jie visur nuolat skelbiasi ir viešinasi, gali rengtis specialiais rūbais, tatuiruotis, vadintis dvasiniais vardais, rašyti ypatingas biografijas, knygas, ir aišku parodomoji dvasinė povyza ir pamokantis tonas. Dar vienas požymis - gyvenime nesugebėjęs realizuotis jaunas ar daug maž po 40 m., žmogus, aplankęs kokio žymaus mokytojo seminarą, stovyklą, o gal pavartojęs haliucinogeninių medžiagų, mikliai pradeda rinkti savo sekėjus. Jie kalba apie Vienovę ir besąlyginę meilę, bet patys yra savo prisirišimų, žemų jausmų ir ydų vergai, jų protus kankina konkurencinės nuotaikos, kurias stengiasi slėpti nuo sekėjų po daugybę iš anksto paruoštų meilės ir nušvitimo kaukių. Šiame lygmenyje, laikui bėgant, sąžiningas žmogus, jei nebus sugriovęs savo psichikos aštriomis praktikomis, gali susivokti, nulipti nuo mokytojo krėslo ir atsidėti lėtam ir sąžiningam darbui su savimi, nuosekliai gydydamas savo sielą, valydamasis nuo iliuzijų po truputi eiti toliau.
"Nelaikyk savęs išskirtiniu galvodamas, kad tarnystės pareiga tave aplenks. Nesiek mokytojauti kitiems, kol savo puikybės neišsirgai. Nekelk savęs ant sosto, kol buvimo soste atsakomybės nepajėgi prisiimti. Nesimanyk kalbąs su pačiu Dievu, kol su kitais žmonėmis nesusikalbi." (nežinomas autorius)
Sekantis lygmuo tai mokytojai, mokyklos, dvasinės sistemos, autoritetingai prisistatančios save šviesiomis, nors iš tikrųjų savo esmėje jos ne tik kad ne baltos, bet ir net ne pilkos, o tamsios, tai yra palaikančios ydas, mokančios žmones patologinės pasaulėžiūros, duodančios žmonėms stiprias psichinius efektus sukeliančias praktikas. Tokie jau yra pasirinkę, todėl turi savo vedlius subtiliuose planuose, kurie jiems padeda surinkti mases žmonių. Paprastai tai išmanūs ir gudrūs manipuliatoriai žmonių sąmone. Tokių mokytojų ir mokymų sekėjai, palaipsniui virsta emociniais arba mentaliniais fanatikais. Tai pati klastingiausia kategorija! Tokių mokytojų slaptas tikslas, iškraipyti ir diskredituoti šviesiuosius mokymus ir idėjas. Tai jie išviešina slaptas ezoterines praktikas ir nuleidžia jas į mases, jie save pateikia didesniais ar mažesniais mesijais gelbėjančiais žmoniją. Tai gali būti valingi, turintis žinių ir net galių žmonės. Jie gali cituoti šentrasčius, mokinti medituoti ar panašiai, bet rezultatas - žmonių atitolimas nuo Dievo, nuo savęs tikrojo pažinimo. Yra tokiu kurie atvirai šaiposi iš Dievo, sielos, tikėjimo, žinojimo, ševentrasčių ir pan., yra kurie tai daro labai užslėptai ir tik pagal rezultatus atskirti galima. Yra tokių kurie mokina savo sekėjus neskaityti jokių knygų, nieko neklausyti, nes jei sekėjai skaitys ir klausytis, pamatys jų tikruosius veidus. Žmonės yra tingūs ir tai žino šitie manipuliuotojai ir tuo naudojasi, visokiais būdais veikdami per kaltės jausmą. Jie meilė sumaišo su puikybe, ydas pristato kaip dorovę, kūniškus malonumus kaip dvasines patirtis. „Blogio lerva aprengta Gėrio šarvais“. Bet tai dar ne viskas!
Trečias lygmuo yra pats liūdniausias ir tragiškiausias. Įsivaizduokite, stiprią šviesią sielą, atėjusią iš dvasios pasaulių su tam tikra misija, atėjus laikui ji nubunda ir pradeda savo darbą. Tai stipri siela, turinti Šviesos pasaulių palaikymą, didelę praeitų gyvenimų patirtį, kuri dabar veikia kaip autoritetas - mokytojas. Dabar ji žmonėms perduoda tyrą Šviesųjį Žinojimą, tai senos žinios, bet naujai perduodamas pagal vietą, laiką ir aplinkybes. Jis atstovaudamas savo Mokytoją pavyzdžiu moko žmones atskirti Gėrį nuo Blogio, ydas nuo dorybių, melą nuo tiesos. Prie jo natūraliai prisitraukia sielos pagalbininkės, kurios natūraliai tampa mokiniais, formuojasi sekėjų ratai, atsiranda knygos, daromi kilnūs darbai žmonių sąmoningumui kelti. Čia galioja taisyklė - “Svarbu ne kiekybė, o kokybė” Bet, kad ir kokia prakilni siela bebūtų, ji turi ir savo asmeninę karmą, turi savus išbandymus, silpnybes ir pagundas, iš praeitų gyvenimų ateinančias karmines pamokas ir žmonės. Jos užduotis suderinti žemišką gyvenimą su dvasine paskirtimi. Jei asmeninių karmos išbandymų netlaiko paprastas žmogus – pasekmės palies tik jį patį o gal ir jo artimuosius. Tačiau, kuomet suklumpa dvasinis lyderis, mokytojas – pasekmės gali būti siaubingos daugeliui žmonių, sekusiu jį daugelį metų. Kuo stipriau mokiniai (materialiai, emociškai, ar mentališkai) prisirišę prie savo žemyn pasukusio mokytojo, tuo sunkiau jiems, ir tuo blogiau jų sielų ateičiai. Dar reikia žinoti jog, kuo didesnė mokytojo siela ir kuo svarbesnė jo misija, tuo tankesnis Tamsos ratas ir tuo stipresni ir rimtesni gundymai. Sakykim didi siela prabudo ir pradėjo savo misiją, kviečia sielas į Šviesos evoliucijos Kelią, tačiau įvairūs buitiniai dalykai, o vėliau įsisukus energijai ir organizaciniai reikalai, žmogus fiziškai ir psichiškai pervargsta. Prisitraukę sekėjai dar nėra pažengę todėl dažnai pykstasi tarpusavyje, mokindamiesi savo pamokas, tuo tarpu tamsa nemiega, ji laukia bent mažiausios tokio šviesuolio klaidelės ir siunčia savuosius kurie veiks kaip išdavikai, jam pataikaudami laukia mokytojo pervargimo ir klaidos. Sakykim šviesus mokytojas, suklysta, paslysta, padaro nedideles klaidas, šalia esantys iki galo neprabudę sekėjai o ir išdavikai, pradeda jį palaikyti tame ir taip jis pradeda „pilkėti“ - į viską žiūrėti iš naudos pusės, jam atsiranda savi, jis pradeda savintis žmones, pradeda konkuriuoti su kitais mokymais ir pan.
"Šetonas gimsta ant angelo lūpų stojusio į kovą už teisybę. Viskas virsta dulkėmis ir žmonės ir sistemos. Tačiau amžina yra neapykantos dvasia gimstanti kovoje už teisybę. Todėl Blogis Žemėje neturi pabaigos. Nuo to laiko, kai aš tai suvokiau, esu įsitikinęs jog, polemikos stilius svarbiau, nei polemikos objektas." Grigorijus Pomerancas
Prasideda sustojimas, įsisukęs į reikalus ir fiziškai pervargęs mokytojas to nepastebi, nebeskiria kur dvasios veikimas, kur jo pačio ambicijos. Nedaugelis krentančių mokytojų turi tiek dvasios stiprybės tai suvokti ir viešai prisipažinti savo sekėjams. Būna jog tokį klaidų pridariusį ir bandantį susivokti mokytoją, šalia jo tupintys tamsos pasiuntiniai, veikiantys kaip jo mokiniai, netgi nužudo, ar nunuodija. Taip Šviesoje ir iš Šviesos kilęs mokymas yra perimamas ir su visais sekėjais pajungiamas prie Tamsos egregoro. (Apie tai kalbėsime kituose straipsniuose).
Dvasiškai nusiplęs lyderis, nebeturintis Dvasios Pasaulių palaikymo, nebeturi valios ir noro kažką keisti, jis nenori nuvilti savo fanatiškų sekėjų ir visų tų, kurie jau gauna konkrečią materialinę naudą iš mokymo. Dabar jau buvęs dvasinis lyderis, mokytojas, pradeda pateisinti ir netgi filosofiškai pagrįsti ydingą gyvenimą (pvz. pateisina seksualinius santykius su mokiniais, laikydamas tai terapija ar pan.), atseit taip reikia dėl sekėjų sielų tobulėjimo, taip nori Dievas. Taip nusivažiuojama ne tik iki seksualinių iškrypimų ir žmonių eksploatacijos, turtų kaupimo, bet iki žudymų ar sekėjų savižudybių.
Viskas prasidėjo gražiai, nuo Šviesių mokymų, tyrų idealų, tačiau po kiek laiko – viskas papilkėja, paruduoja ir aptemsta. Išaukštinta siela ėjo Šviesos keliu, bet neatlaikė valdžios, pripažinimo ir šlovės išbandymo, palaipsniui nusirito iki atvirai tamsaus kelio. Pradžioje linkėjo žmonėms sąmoningumo, Meilės, Šviesos, padėjo žmonėms dvasiškai augti, paskui žiū, jog jis jau mokina Tamsos ir Šviesos, Ydų ir Dorybių Vienovės. Vietoj palaiminimų, jis jau prakeikinėja. Tačiau fanatiški sekėjai, nepaisant nieko, aklai ir toliau tiki savo mokytojo tyrumu ir nuodėmių neturėjimu, jie nepastebi savo mokytojo pilkėjimo ir pajuodimo. Dvasinio autoriteto kritimo procesas visada yra persmelktas melu, sąvokų prasmių sumaišymais ir iškraipymais, ydų pateisinimais, manipuliacija žmonių sąmone ir pan. Pačiam mokytojui, sunku pripažinti, kad jis jau ne Šviesos ir Dievo gynėjas, o prisidengęs Šviesa tamsos atstovas tarnaujantis Tamsai.
Edmundas Petruoka
Medžiagą http://www.psychology-faq.com iš rusų kalbos vertė Lina Do, konsultavo Michail Kn
Šiais laikais vis daugėja žmonių atsidėjusių Tiesos, gyvenimo prasmės, savo paskirties, Kelio link Dievo, link Šviesos paieškoms. Ieškotojo motyvai čia labai svarbūs, deja retai kada žmogus juos suvokia. Paieškas tradiciškai prasideda siekiant išsivaduoti iš kančios. Aukštesnis motyvas - konkrečios naudos siekimo, labai retai motyvas būna perkeisti save iš esmės (mano subjektyvia patirtimi, gal iš tūkstančio pradedančiųjų vienam toks motyvas galioja E.P.), pats rečiausias, motyvas tyros Meilės motyvas. Tačiau, jei jūs paklaustumėte bet kurio iš ieškotojų, visi sakys, mes žinome kas yra meilė, tik, jei žinai, tai rodo jog nieko nežinai ir čia jau reikia dvasinės brandos ir ryžto tai pripažinti ir eiti toliau. Ezoteriniuose mokymuose sielos evoliucijos Kelias mokymuose vadinamas - Kosminių Pašventimų Keliu. Taigi, jei žmogus jau kažką pasiekė, jis jau gali kažkam būti autoritetas. Todėl bet kurio ieškotojo pirmi žingsniai prasideda nuo vienokių ar kitokių autoritetų.
“Autoritetingas žmogus – tai asmuo – pavyzdys, sektinas asmuo, kuriame sekantysis randa savikūros perspektyvą. Tai asmuo, geriausiai atitinkantis projektuojamą veiklos, elgesio ar net gyvenimo būdo idealą.” /K. Stoškus/
Žmogui augant, jis prisitraukia prie autoritetų, kurie atitinka dažnai nesuvoktus motyvus, keičiantis motyvui, keičiasi autoritetai. Nepagarba buvusiam autoritetui, rodo žmogaus strigimą, nesivystymą, nors jis pats to gali ir nepripažinti. Kiekvienas ieškotojas pats dėliojasi savo suvokimo puzlę, kurią atėjus laikui teks paaukoti vardan aukštesnio suvokimo, pereinant sąmonės kitimo etapus, išeiti iš savo sąmonės sąlygotumo (samsaros) neįmanoma vien tik savo pastangomis. Siela įsikūnijusi šiame gyvenime atsineša su savimi karminį šleifą, kuris įtakoja jos dabartinį gyvenimo pobūdį, suvokimą ir atspirties tašką kurti savo atetį. Tamsioji karma, nuodėmingų energijų srautai, persipina žmogaus gyvenime su jo šviesia karma, tyrais siekiais ir tikslais pritraukiant vienas ar kitas situacijas ar žmones, kolektyvus kaip ir autoritetus.
Žmogui atsirinkti ir atskirti tikrus autoritetus nuo netikrų (neturinčių dvasinio potencialo, galinčio padėti žmogui pereiti reikiamus sąmonės vystymosi etapus) - yra nepaprasta užduotis. Paprastai žmogus naudoja savo asmeninę gyvenimišką patirtį, kuri deja dažnai niekaip nebuvo susijusi su dvasiniu gyvenimu. Prie praeitų gyvenimų patirties, nėra taip paprastai prieiti, kol žmogus neišsivadavo iš savo egoistinio žemiško "aš" valdžios. Taigi, jei žmogus vaikystėje patyrė fizinį, psichologinį smurtą, dabar turi didelį nepilnavertiškumo kompleksą ir panašiai.. jis renkasi sau autoritetą kuris jam padės arba dalinai padės, arba dar labiau supainios susitvarkyti su tomis įtampomis. Dažna pradedančio iešktojo iliuzija - "man jūra iki kelių", tai reiškia jog jis pervertina save ir galvoja jog kartą kitą pasakys maldą ar pamedituos, - pasieks trokštamą rezultatą. Tokią iliuziją ir palaiko visi pseudo autoritetai, tai žmogus ir lieka amžinos vaikystės ir naivumo lygije, įsivaizduodamas jog dvasinis gyvenimas eilinė pramoga ir pan. Tikras autoritetas, čia bus netoks patogus ir glostantis egoizmą. Puikybėje esantieji, savo protą pastato į bet kokio autoriteto poziciją ir išdidžiai ieško trūkumų neturėdami valios rimčiau atsidėti savęs pažinimui ir praktikoms. Yra tokių taip vadinamų ieškotojų, kurie ieško tik pasiteisinimų ir nusiraminimų, šis straipsnis tikrai ne jiems.
Kiekvienam stojusiam į dvasines paieškas žmogui tenka nueiti savo paklydimų, atradimų, iliuzijų ir susivokimų kelią, “kiekvienas juda savo grybavimo trajektorija”. Nudegimai, nusivilimai, senų užspaustų dvasinių ir psichinių traumų išlindimai ir nežinojimas ką su tuo pakilusiu turiniu daryti, budina ir veda prie kryžkelės - PASIRINKIMO - ar jam reikia eiti toliau, būti su savimi sąžiningu, ar nusiraminti radus prieglobstį prie kokio tai egregoro, ar religijos, guru. Ar susikurti pagreitintomis praktikomis sau ypatingumo aurą, pavadinant save nušvitusiu, prabudusiu ar pan. ir papildyti pseudo mokytojų gretas. Arba tapti psichiatrų klientu. Kai kurie “nudegę”, taip ir neprabudę, meta dvasines paieškas ir panyra į nihilizmą ir materializmą. Yra tokių kurie krenta į fanatizmą iškeldami savo religiją virš kitų, visus kitus nurašydami Šėtonui, ir tai yra teisingai ypač tiems kurie žaidė su psichodelikais, su čenelingais, ar regresinėmis hipnozėmis ir pan. Taip jie atsikerta nuo žemųjų egregorų įtakos ir įgauna galimybę atrasti dvasios ramybę.
Tik nedaugelis šiame ieškojimo kelyje suklupę keliasi, integruoja skausmingas patirtis, perkeičia tai į atleidimą, ir išmintį ir eina toliau dirbdami su savimi, kaltų neieškodami, taip po truputi laikui bėgant valydamiesi iš ydų ir iliuzijų auga dvasioje. Pradeda skirti kas yra draugas, kas melagis, kas tikras autoritetas, kas apgavikas, viskas yra viduje. Toliau, jis turi suprasti ir pažinti subtilaus pasaulio principus, dėsnius, jis žino kol to nėra yra pažeidžiamas. Tokių pradedančiųjų pažeidžiamumu nauodojasi įvairūs pseudo guru, mokytojai, vedliai gražiai viliodami glostydami nepatyrusio žmogaus puikybę, ypatingomis būsenomis, patirtimis, greitais nušvitimais, lengvai manipuliuoja, kalbėdami apie vidinį rojų bet nuvesdami į vidinį pragarą. Retas pradedantysis ieškotojas turi gebėjimą skirti Gėrį nuo Blogio. Pseudo dvasinė literatūra ir autoritetai kuria spalvingą iliuziją, jog dvasinis gyvenimas yra tiesiog džiaugsmingas turgus, jog tai tik patirčių rinkimas, pirkimas, pardavimas, linksmas nuotykis, džiaugsmas ir meilė, laisvė nuo varžymų ir prisirišimų. Vegatarizmas, mantros, spalvingi rūbai - amžinas festivalis.
Visiems tenka pereiti skausmingą Tiesos nuo Melo atskyrimo mokyklą. Kol to nemokame padaryti, mes esame skanus kąsnelis tiems kam terūpi žmonių skaičius, jų gyvybinė energija, o dažnai ir siela.
Į ką gi reikia atkreipti dėmesį, renkantis dvasinį autoritetą – mokytoją, vadovą, guru: kaip atskirti šviesųjį mokytoją nuo pilkojo ir tamsiojo, kaip pamatyti apgaulę, į ką reiktų atkreipti dėmesį, norit atskleisti dvasių organizacijų slaptus tikslus, kam galima atverti savo širdį be baimės. Ir dar, kaip suprasti, kada laikas palikti tą ar kitą mokyklą, ar mokytoją, kaip tai padaryti teisingai.
Tie, kurie vilioja žmones ezoterinėmis ir dvasinėmis žiniomis, labai skirtingai save pristato ir pateikia. Kaip nebūtų keista, atvirai tamsieji ir pilkieji mokytojai ir autoritetai, kartais būna daug sąžiningesni, negu tie kurie save pristato kaip išskirtinai šviesiuosius. Pirmieji atvirai ir tiesiai pripažįsta jog jie tarnauja tamsai ar kitai naudos siekiančiai pilkąjai pusei. Jie taip ir sako: „aš juodasis magas“, arba „mūsų mokykla pilkoji, mes į viską žiūrime iš asmeninės naudos pozicijos, o Gėris ir Blogis mūsų nedomina...“, arba „mes naudojame senovines okultines tamsos žinias...“ ir t.t. Tokia aiški pozicija bent jau neklaidina ieškančių žmonių – jei nori tamsos, prašom čia, pas juoduosius autoritetus ir magus; nori eksploatuoti žmones, uždirbti – tau į pilkąją mokyklą ir pan.
Painiojimas prasideda, kai savo esmėje tamsūs ar pilki, pradeda dangstytis po šviesiomis ir geromis idėjomis, filosofijomis, „šviesiomis“ mokyklomis, tradicijomis ir mokytojais.
Šiame kontekste, reikia žinoti kad čia yra tokių, kurie nuoširdžiai tiki jog yra šviesūs, neša gėrį žmonėms, tačiau deja, gyvenime dar negeba skirti Gėrio, Dorybių, Šviesos nuo Blogio, Ydų, Tamsos, jie kaip prakilnūs nušvitę Nežinojimą - Tamsumą ir Žinojimą - Šviesą, tiesiog laiko Vieniu. Jie tarytum vaikai žaidžiantys šventuosius, atėjus laikui kiekvienas iš jų turės rinktis kokiam pasauliui tarnaus, iki to laiko jie nėra nei Tamsos nei Šviesos vedami, su jais žaidžia tarpinio pasaulio esybės. Taigi, jų nuoširdumas klaidina tikrumo ieškotojus, juos pristabdo o gal net sustabdo, kiti atpažinę, eina toliau.
Jie mėgsta kalbėti apie meilę, širdį, protas jiems yra žemesnis lygmuo, kaip ir pats mąstymas. Jie nežino kad širdyje ir per ją kalba tai ką jie pasirenka, jei renkasi Puikybę - puikybė kalba per širdį, jei Meilę - kas yra puikybės antipodas. Jei nedaro tokio atskyrimo, tirsiog kalba iliuzijos ir emocijos, įsivaizdavimai, o kaip kam ir tarpinio pasaulio esybės.
„Kiek žmonių vadina save Svami arba išminčiais, pasakiau aš, pasauliečius apgaudinėja. Kodėl tiek daug silpnų mokytojų, kurie iš tikrųjų nepasiruošę vykdyti tos misijos ir patys kol kas dar turi būti mokiniais". Mano Mokytojas nusišypsojo ir pasakė: „ Tu žinai, kad gėlių klombas apsupa tvorelėmis arba gyvatvorėmis, kad jas apsaugotų. Tie žmonės tai gyva tvora, sukurta Dievo mums. Tegul jie apsimetinėja. Ateis diena, kai ir jie pasieks visišką realizaciją. Dabar jie tik apgaudinėja patys save. Jeigu Jūs norite sutikti tikrą, Visiškai nušvitusį Mokytoją, iš pradžių turite paruošti save. Tada sugebėsite praeiti pro tvorą”. Svami Rama „Gyvenimas su Himalajų mokytojais“ (30, p. 270)
Visi jie labai nori būti tyrais „šviesiais“, nušvitusiais, gėrį nešančiais ir, jie tiki jog tokie yra tačiau dėl savo nepasirinkimo ir asmeninio netobulumo - negebėjimo atskirti gėrio nuo blogio, kokybiškai jie nesą tokie.
"Vaikas pribėga prie mamos ir sako jai: - Mama aš esu kapitonas, štai turiu kepurę.
Mama jam atsako - "Tu man esi kapitonas, tačiau ką pasakyti tikras kapitonas tave pamatęs?"
Atskyrimui: jie visur nuolat skelbiasi ir viešinasi, gali rengtis specialiais rūbais, tatuiruotis, vadintis dvasiniais vardais, rašyti ypatingas biografijas, knygas, ir aišku parodomoji dvasinė povyza ir pamokantis tonas. Dar vienas požymis - gyvenime nesugebėjęs realizuotis jaunas ar daug maž po 40 m., žmogus, aplankęs kokio žymaus mokytojo seminarą, stovyklą, o gal pavartojęs haliucinogeninių medžiagų, mikliai pradeda rinkti savo sekėjus. Jie kalba apie Vienovę ir besąlyginę meilę, bet patys yra savo prisirišimų, žemų jausmų ir ydų vergai, jų protus kankina konkurencinės nuotaikos, kurias stengiasi slėpti nuo sekėjų po daugybę iš anksto paruoštų meilės ir nušvitimo kaukių. Šiame lygmenyje, laikui bėgant, sąžiningas žmogus, jei nebus sugriovęs savo psichikos aštriomis praktikomis, gali susivokti, nulipti nuo mokytojo krėslo ir atsidėti lėtam ir sąžiningam darbui su savimi, nuosekliai gydydamas savo sielą, valydamasis nuo iliuzijų po truputi eiti toliau.
"Nelaikyk savęs išskirtiniu galvodamas, kad tarnystės pareiga tave aplenks. Nesiek mokytojauti kitiems, kol savo puikybės neišsirgai. Nekelk savęs ant sosto, kol buvimo soste atsakomybės nepajėgi prisiimti. Nesimanyk kalbąs su pačiu Dievu, kol su kitais žmonėmis nesusikalbi." (nežinomas autorius)
Sekantis lygmuo tai mokytojai, mokyklos, dvasinės sistemos, autoritetingai prisistatančios save šviesiomis, nors iš tikrųjų savo esmėje jos ne tik kad ne baltos, bet ir net ne pilkos, o tamsios, tai yra palaikančios ydas, mokančios žmones patologinės pasaulėžiūros, duodančios žmonėms stiprias psichinius efektus sukeliančias praktikas. Tokie jau yra pasirinkę, todėl turi savo vedlius subtiliuose planuose, kurie jiems padeda surinkti mases žmonių. Paprastai tai išmanūs ir gudrūs manipuliatoriai žmonių sąmone. Tokių mokytojų ir mokymų sekėjai, palaipsniui virsta emociniais arba mentaliniais fanatikais. Tai pati klastingiausia kategorija! Tokių mokytojų slaptas tikslas, iškraipyti ir diskredituoti šviesiuosius mokymus ir idėjas. Tai jie išviešina slaptas ezoterines praktikas ir nuleidžia jas į mases, jie save pateikia didesniais ar mažesniais mesijais gelbėjančiais žmoniją. Tai gali būti valingi, turintis žinių ir net galių žmonės. Jie gali cituoti šentrasčius, mokinti medituoti ar panašiai, bet rezultatas - žmonių atitolimas nuo Dievo, nuo savęs tikrojo pažinimo. Yra tokiu kurie atvirai šaiposi iš Dievo, sielos, tikėjimo, žinojimo, ševentrasčių ir pan., yra kurie tai daro labai užslėptai ir tik pagal rezultatus atskirti galima. Yra tokių kurie mokina savo sekėjus neskaityti jokių knygų, nieko neklausyti, nes jei sekėjai skaitys ir klausytis, pamatys jų tikruosius veidus. Žmonės yra tingūs ir tai žino šitie manipuliuotojai ir tuo naudojasi, visokiais būdais veikdami per kaltės jausmą. Jie meilė sumaišo su puikybe, ydas pristato kaip dorovę, kūniškus malonumus kaip dvasines patirtis. „Blogio lerva aprengta Gėrio šarvais“. Bet tai dar ne viskas!
Trečias lygmuo yra pats liūdniausias ir tragiškiausias. Įsivaizduokite, stiprią šviesią sielą, atėjusią iš dvasios pasaulių su tam tikra misija, atėjus laikui ji nubunda ir pradeda savo darbą. Tai stipri siela, turinti Šviesos pasaulių palaikymą, didelę praeitų gyvenimų patirtį, kuri dabar veikia kaip autoritetas - mokytojas. Dabar ji žmonėms perduoda tyrą Šviesųjį Žinojimą, tai senos žinios, bet naujai perduodamas pagal vietą, laiką ir aplinkybes. Jis atstovaudamas savo Mokytoją pavyzdžiu moko žmones atskirti Gėrį nuo Blogio, ydas nuo dorybių, melą nuo tiesos. Prie jo natūraliai prisitraukia sielos pagalbininkės, kurios natūraliai tampa mokiniais, formuojasi sekėjų ratai, atsiranda knygos, daromi kilnūs darbai žmonių sąmoningumui kelti. Čia galioja taisyklė - “Svarbu ne kiekybė, o kokybė” Bet, kad ir kokia prakilni siela bebūtų, ji turi ir savo asmeninę karmą, turi savus išbandymus, silpnybes ir pagundas, iš praeitų gyvenimų ateinančias karmines pamokas ir žmonės. Jos užduotis suderinti žemišką gyvenimą su dvasine paskirtimi. Jei asmeninių karmos išbandymų netlaiko paprastas žmogus – pasekmės palies tik jį patį o gal ir jo artimuosius. Tačiau, kuomet suklumpa dvasinis lyderis, mokytojas – pasekmės gali būti siaubingos daugeliui žmonių, sekusiu jį daugelį metų. Kuo stipriau mokiniai (materialiai, emociškai, ar mentališkai) prisirišę prie savo žemyn pasukusio mokytojo, tuo sunkiau jiems, ir tuo blogiau jų sielų ateičiai. Dar reikia žinoti jog, kuo didesnė mokytojo siela ir kuo svarbesnė jo misija, tuo tankesnis Tamsos ratas ir tuo stipresni ir rimtesni gundymai. Sakykim didi siela prabudo ir pradėjo savo misiją, kviečia sielas į Šviesos evoliucijos Kelią, tačiau įvairūs buitiniai dalykai, o vėliau įsisukus energijai ir organizaciniai reikalai, žmogus fiziškai ir psichiškai pervargsta. Prisitraukę sekėjai dar nėra pažengę todėl dažnai pykstasi tarpusavyje, mokindamiesi savo pamokas, tuo tarpu tamsa nemiega, ji laukia bent mažiausios tokio šviesuolio klaidelės ir siunčia savuosius kurie veiks kaip išdavikai, jam pataikaudami laukia mokytojo pervargimo ir klaidos. Sakykim šviesus mokytojas, suklysta, paslysta, padaro nedideles klaidas, šalia esantys iki galo neprabudę sekėjai o ir išdavikai, pradeda jį palaikyti tame ir taip jis pradeda „pilkėti“ - į viską žiūrėti iš naudos pusės, jam atsiranda savi, jis pradeda savintis žmones, pradeda konkuriuoti su kitais mokymais ir pan.
"Šetonas gimsta ant angelo lūpų stojusio į kovą už teisybę. Viskas virsta dulkėmis ir žmonės ir sistemos. Tačiau amžina yra neapykantos dvasia gimstanti kovoje už teisybę. Todėl Blogis Žemėje neturi pabaigos. Nuo to laiko, kai aš tai suvokiau, esu įsitikinęs jog, polemikos stilius svarbiau, nei polemikos objektas." Grigorijus Pomerancas
Prasideda sustojimas, įsisukęs į reikalus ir fiziškai pervargęs mokytojas to nepastebi, nebeskiria kur dvasios veikimas, kur jo pačio ambicijos. Nedaugelis krentančių mokytojų turi tiek dvasios stiprybės tai suvokti ir viešai prisipažinti savo sekėjams. Būna jog tokį klaidų pridariusį ir bandantį susivokti mokytoją, šalia jo tupintys tamsos pasiuntiniai, veikiantys kaip jo mokiniai, netgi nužudo, ar nunuodija. Taip Šviesoje ir iš Šviesos kilęs mokymas yra perimamas ir su visais sekėjais pajungiamas prie Tamsos egregoro. (Apie tai kalbėsime kituose straipsniuose).
Dvasiškai nusiplęs lyderis, nebeturintis Dvasios Pasaulių palaikymo, nebeturi valios ir noro kažką keisti, jis nenori nuvilti savo fanatiškų sekėjų ir visų tų, kurie jau gauna konkrečią materialinę naudą iš mokymo. Dabar jau buvęs dvasinis lyderis, mokytojas, pradeda pateisinti ir netgi filosofiškai pagrįsti ydingą gyvenimą (pvz. pateisina seksualinius santykius su mokiniais, laikydamas tai terapija ar pan.), atseit taip reikia dėl sekėjų sielų tobulėjimo, taip nori Dievas. Taip nusivažiuojama ne tik iki seksualinių iškrypimų ir žmonių eksploatacijos, turtų kaupimo, bet iki žudymų ar sekėjų savižudybių.
Viskas prasidėjo gražiai, nuo Šviesių mokymų, tyrų idealų, tačiau po kiek laiko – viskas papilkėja, paruduoja ir aptemsta. Išaukštinta siela ėjo Šviesos keliu, bet neatlaikė valdžios, pripažinimo ir šlovės išbandymo, palaipsniui nusirito iki atvirai tamsaus kelio. Pradžioje linkėjo žmonėms sąmoningumo, Meilės, Šviesos, padėjo žmonėms dvasiškai augti, paskui žiū, jog jis jau mokina Tamsos ir Šviesos, Ydų ir Dorybių Vienovės. Vietoj palaiminimų, jis jau prakeikinėja. Tačiau fanatiški sekėjai, nepaisant nieko, aklai ir toliau tiki savo mokytojo tyrumu ir nuodėmių neturėjimu, jie nepastebi savo mokytojo pilkėjimo ir pajuodimo. Dvasinio autoriteto kritimo procesas visada yra persmelktas melu, sąvokų prasmių sumaišymais ir iškraipymais, ydų pateisinimais, manipuliacija žmonių sąmone ir pan. Pačiam mokytojui, sunku pripažinti, kad jis jau ne Šviesos ir Dievo gynėjas, o prisidengęs Šviesa tamsos atstovas tarnaujantis Tamsai.
Edmundas Petruoka
Medžiagą http://www.psychology-faq.com iš rusų kalbos vertė Lina Do, konsultavo Michail Kn
