Ėmiau sverti 75 kg, galėjau visą dieną vaikščioti su viena pižama,
2 - 3 dienas nesiprausti, net dantų nevaliau. Net nenorėjau gyventi.
Tai sužinojus, draugė japonė nuvedė mane į vieną kliniką. Ir ji sakė, kad yra viena įdomi procedūra, po kurios gyvenimas pasikeičia taip, lyg būtų gimęs iš naujo. Į kliniką ėjau su pižama ir šlepetėmis per visą miestą.
Japonijoje jie visai nekreipia į tave dėmesio: būk nors nuogas. Jie neturi laiko niekam. Kiekvienas užsiėmęs savo mintimis. Ir jie neturi įpročio žiūrėti į žmones viešajame transporte ar gatvėje.
Žmonės yra tokie laisvi. Atėjau ir užpildėm popierių.

Įeinu į kabinetą, o kambario viduryje yra karstas.

Gydytojas man uždavė kelis klausimus, jie davė man drabužių numirusiam, aš persirengiau, sakė atsigulti ir pajusti, ką jaučia mirusieji.

Kai norėsi išeiti, paspauskite mygtuką ir mes tave paleisime.

Atsiguliau i karstą. Viduje tvyrojo keistas kvapas.
Minkštas atlasas. Ryškios spalvos.
Karoliukai per karsto perimetrą.
Guliu žiūrėdamas į karstą.
Viduje grojo laidotuvių muzika.
Iš plyšių matėsi silpna kambario šviesa.
Tada girdžiu, tarsi mane išnestu ir pakrautų į automobilį.
Pradedu spausti mygtuką. Jis nukrito. Pradedu triuksmauti ir piktintis, kad už tai nemokėjau.
Tada važiuojame apie 10 minučių.
Pradėjau truputį dusti.
Tada girdžiu komandą iškrauti. Ir jie mane nuleido ant virvių.
Ir girdžiu, kaip žemė krinta ant karsto. Ir balsai duso.
Aš jau pradedu šaukti isterijomis, keiktis rusiškai
. Mano galvoje sukosi si milijonas minčių. Kad patekau pas sektantus. Jie mane žudo. Piрeс*i sušikti. Gandonai, kurie nekenčia užsieniečių. Ir greičiausiai japonų draugė yra su jomis.
Užmušiu kalę. Jie mane tikrai laidoja.
Ėmiau dar labiau kaip kiaulė skerdykloje rėkti ir spardytis. Aš verkiau ir snargliai tekėjo mano skruostais, liejosi į ausis. Nuo isterijos ir baimės supykino. Dėl sandarumo net negalėjau nuvalyti veido. Apsimyžau.
Aš gulėjau kaip rąstas ankštame karste. Vidus dvokė šlapimu. Galvojau, Viešpatie, nenorėjau mirti.

Ten buvo siaubingai ankšta. Taip tvanku. Ir jau nebuvo kuo kvėpuoti. Mano galva pradėjo suktis. Šlapia gulėjau šlapime. Darėsi šalta.
Šalta žemė pagalvojau. Aš verkiau apie 20 minučių.Ir jau praradau sąmonę.
Būklė buvo baisi. Pradėjau suprasti Gogolį ir prisiminiau, kad galbūt jis pabudo karste ir mirė čia pat kaip ir aš.
Nuotraukos iš praeities iškart pasirodė mano akyse.
Kaip aš gimdžiau ir laikiau dukrą ant rankų. Pirmieji jos žingsniai. Jos kasos, kurias pyniau kasdien. O dieve, aš visiškai pamiršau savo dukrą, dėl mano įsivaizduojamos depresijos. Prisiminiau, kad apskritai nustojau skambinti mamai. Prisiminiau, kad gyvenimas yra toks gražus
. Tas gyvenimas yra nuostabus. O aš karste mirštu. Ir mano mylimi japonai mane žudo.
Kuriuos taip dievinau. Eh japonai. Eh kalės.
Ir tada durys atsidaro. Matau save tame pačiame kambaryje. Šis karstas yra mirties iliuzija ir yra visiškai kompiuterizuotas.
Aš vis tiek verkiau apie 10 minučių.Vos nusiraminau. Draugė juokiasi. Jie man padovanojo mano „mirties“ vaizdo įrašą. Karsto viduje buvo kameros ir viskas buvo užfiksuota.
Po šios procedūros aš sulieknėjau ir pagražejau. Aš įsimylėjau gyvenimą ir daugiau negalvojau kad nenoriu gyventi. Nebenoriu ten eiti. Noriu gyventi čia ir dabar. Čia. Aš myliu gyvenimą.

[b]

---