Lietuviški straipsniai

Kaip stipriai myliu ir priimu savo pačią svarbiausią judėjimo priemonę – kūną, šventyklą, kurioje gyvena mano siela, mano Kūrėjo dvasia, sudaryta iš gyvų ląstelių?
Kokią vietą gyvenime aš skiriu savo gyvam namui, kuris visada ir visur bei viskame yra su manimi, o aš su juo?
Ar suvokiu, kad gyvenu visu savo kūnu? Ar labiau tapatinu save su intelektu ir emocijomis?
Kiek energijos, laiko ir pinigų bei rūpinimosi (ypač į išoriniu ir vidiniu jo stoviu) aš investuoju į savo kūną, palyginus su tuo, kiek skiriu dėmesio savo norams, darbui ir gyvenamai vietai?

Išsigandęs, kad nepasiseks, todėl įsikibęs per stipriai. Atrodo, kad privalai turėti tai ko trokšti ir todėl sunaikini, o po kiekvieno bandymo gauti ko trokšti jautiesi nusivylęs, jauti tuštumą ir jauti kažką praradai. Būtent todėl tu vėl nori to pačio ir kartoji, kartoji, kartoji nes vis negauni ko troškti.
Ir būtent tai yra prisirišimas prie šio pasaulio blogaja prasme, bet kitavertus negalime pilnai patirti malonumo ir pasimėgavimo kai bandoma taip įsikibti į pasaulį.
Pažinojau mažą mergaitę, kuriai padovanojo triušiuką. Ji labai džiaugėsi juo, bet taip pat bijojo jį prarasti ir važiuodama namo taip suspaudė jį, kad uždusino iš meilės.

1 2 3 4 5 6
Atgal     Pirmyn
Rodyti daugiau


Į viršų