ŠIANDIEN

Viduje jaučiu tą tikrąją Save,
kuri nuo pat pasirodymo tarp žmonių,
save visą, be likučio, atiduodavo,
bet slėpėsi šešėliuose.

Iš šalies pamačiau Save, štai Šitą,
ir tai, kaip gyvenimą ji gyveno.
Nuo bėdų mane saugojo,
nors klaidose gyveno...

Iš įsikūnijimo į įsikūnijimą
jos materija gyveno po SPRENDIMŲ grindjuoste:
„tu neverta gyventi meilėje“,
„tavęs mylėti negalima,
tu nepanaši į kitus“,
„TU NIEKAM TIKĘS ŽMOGUS,
TOKIEMS KAIP TU – NE VIETA TARP ŽMONIŲ“.

Aš, žmogus, kaip ir visi,
per dramas ėjau,
mokiausi atskirti savyje,
kur tiesa, o kur melas,
mokiausi pripažinti savyje
ir šviesą, ir šešėlį,
ir savęs klausti:
„o ar tu IŠ TIESŲ GYVENI?“

Taip sluoksnis po sluoksnio valėsi DNR gijos,
ir savęs, Kitokios, suvokimas
priėmime įvyko.
Kitoniškumas pasireiškė,
ir visos abejonės dingo.

Ir jausmas atsinaujino:
aš, žmogus, esu mylima,
vien todėl, kad kaip ir visi,
esu Meilės Šaltinis
ir To, Kuris Yra, Gailestingumo šviesa,
ir mintyse, ir poelgiuose pasireiškiu.

Lėja Nėja
2026-09-18

Больше: https://sinonim.org/perevod_ru_lt#res

---